Antanas Zabulis, telekomunikacijų bendrovės „Omnitel” vadovas
„Jei nuolat dirbsi vienas, greitai reikės smegenis džiauti ant radiatoriaus. Reikia žmonių, su kuriais būtų galima ieškoti naujų sprendimų, kartu siekti tikslų“, – sako jis.

Šiemet prasidėjęs savaitraščio „Ekonomika.lt“ projektas „Verslo švyturiai“ gana ambicingai prašėsi į didžiausių šalies bendrovių ir užsienio kompanijų vadovų kabinetus, biurus, gamyklas, laboratorijas ir parduotuves. Rezultatais dalijomės su savo skaitytojais, jiems kas savaitę pateikdavome atvirus ir įdomius interviu su sėkmės sulaukusiais Lietuvos verslininkais. Metams skaičiuojant paskutines dienas kviečiame jus išrinkti metų „Verslo švyturį“ ir įvertinti sėkmingiausius šalies verslininkus.
„Verslo švyturiuose“ – 44 sėkmės istorijos.
Savaitraštis „Ekonomika.Lt“ visus šiuos metus pasakojo apie garsiausius, daug pasiekusius verslininkus. Rašėmė ir apie patyrusius, ir apie pradedančiuosius, ir apie tradicinių pramonės šakų atstovus, ir apie netikėtą verslo nišą atradusius verslininkus. Taip pat kalbėjome apie tuos, kurie puikiai darbuojasi už Lietuvos ribų, – vieni yra sukūrę sėkmingą verslą, kiti rado nišą garsiausiose pasaulio kompanijose. Metams pasibaigus savaitraštis, portalas Ekonomika.lt ir autoritetinga komisija renka sėkmingiausius, inovatyviausius verslininkus, įdomiausio verslo sprendimo autorius, šiais metais ryškiai verslo pasaulyje suspindėjusią verslo žvaigždę.
„Jei nuolat dirbsi vienas, greitai reikės smegenis džiauti ant radiatoriaus. Reikia žmonių, su kuriais būtų galima ieškoti naujų sprendimų, kartu siekti tikslų“, – sako jis.
„Ar jums patinka keltis šeštą ir eiti į darbą? Pamiegoti norėtųsi iki dvylikos, bet reikia eiti dirbti. Geriau ne daug ir sunkiai, bet efektyviai, nes sunkiai dirba tik arklys“, – juokauja jis.
„O kad darbą vertini pinigais – juk tokia visuomenė. Reikia kokio nors mato veiklai įvertinti: ar kilogramais, art kilovatvalandėmis, ar litais. Ką darysi, kad visuomenė renkasi litą?“ – svarsto ji.
„Kada mes persėsime į elektromobilius? Niekada. Bus tiesiog elektromobiliai, benzininiai ir dyzeliniai automobiliai. Kaip ir su televizoriais. Pirmieji plokštieji kainavo 30 tūkst. litų ir visi sakė, kad nesąmonė, nes pusė pasaulio dar neturi televizorių“, – prognozuoja jis.
„Tikroji konkurencija ir tobulėjimas prasideda atsiradus stipriam varžovui, kuris neleidžia užsnūsti ir... būtinai pademonstruos paprastą taisyklę: kai įmonei gerai, turi būti gerai ir jos darbuotojui, o kai gerai darbuotojui, turi būti gerai ir įmonei. Bet koks nukrypimas nuo šio balanso veda į katastrofą arba bent gresia dideliais nemalonumais“, – teigia jis.
Jo gyvenimo moto: „Intelektas – tai automobilis, o mąstymas – vairavimas.” Anot jo, mažesnio intelekto žmogus labai pasistengęs protinės veiklos rezultatais gali aplenkti net genijų.
„Kiek vaikščiojau po kapines, niekur nemačiau antkapio su užrašu: „Čia ilsisi tas ir tas, uždirbęs 200 milijonų“. Žmogų atsimena iš to, ką jis davė visuomenei“, – įsitikinęs jis.
Anot jo, be akcijos šiandien niekas nieko neperka. „Kartais juokaujame, kad greičiausiai niekas net nepastebėtų, jeigu kokį mėnesį neduotume produktų prekybos tinklams, nes per akcijas visi prisiperka popieriaus geram mėnesiui“, – juokauja G. Pangonis.
„Jei vieną kartą apgausi, antrą kartą verslininkas su tavimi nebendradarbiaus. Versle daug priklauso nuo geros reputacijos. Geras verslininkas nedemonstruoja naujo merso, bet rūpinasi, kad darbuotojai laiku gautų atlyginimus“, – teigia verslininkas.
„Ispanai iš tiesų kartais pridaro kvailokų klaidų, o lietuviai yra tiesiog prispausti mokesčių sistemos, negali laisvai verstis. Aš sakau, mums kaip egiptiečiams reikia išeiti į gatves ir nuversti valdžią“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako Jolita.
Dabar produkciją kompanijai tiekiančiose įmonėse iš Lietuvos naudojama geriausia medžio apdirbimo įranga. „Mes kiekvieną dieną statome ir žinome, jeigu kas negerai. Paskambiname į Lietuvą ir sakome: „Pagaląskite peilius, nebeaštrūs! – juokiasi pašnekovas, – dėl to mums labai gerai sekasi.“
Jam gražiausias žodis – ūkininkas: „Mano pranašumas prieš konkurentus yra tas, kad esu žemės ūkio specialistas. Nesakau, kad vadybininkas negali sukurti sėkmingo verslo, bet žemė dosniausia tiems, kurie išmano, kaip su ja elgtis.“
„Padarėme visas įmanomas rinkodaros, pardavimo ir technologijų klaidas. Tačiau darbas atsibodo, nes viskas pradėjo vykti dėl pinigų“, – sako jie. Įkūrę šią bendrovę vaikinai galėjo sau leisti įsigyti po asmeninį kompiuterį.
J„Anksčiau gigakalorija kainavo 3 rublius, o 1 kg brangiausių agurkų – 2,80 rublio. Žinoma, tada niekas netaupė. Lauke minus penkiolika, o milžiniškame plote it vasarą apsirengusios vaikšto penkios moterys. Dabar gigakalorija kainuoja 100 litų, o 1 kg agurkų – 2,40 lito. Kartais pats stebiuosi, kaip mes išsilaikome“, – svarsto verslininkas.
„Nereikia pamiršti, kad teisininkai – išskirtinės natūros žmonės, – sako R. Valiūnas. – Jie ambicingi ir nepriklausomi. Vienas teisininkas lygus dešimčiai kitų žmonių.“
„Tik man vis primena, kad verčiau prisistatyčiau daktaru docentu, – šyptelėjo gimnazijos vadovas. – Net labai geros gimnazijos direktorius Lietuvoje neprilygsta, pavyzdžiui, alaus daryklos direktoriui. Žinoma, alaus daryklos direktoriaus akimis.“
„Kai mokiausi universitete Danijoje, vienas profesorius teigė, kad žmonės yra kvailiai ir jiems gali įbrukti ką nori. Karjeros metu pamačiau, kad jie žymiai protingesni ir greitai išsiaiškina, kuris pasiūlymas geresnis“, – patirtimi dalijasi jis.
„Neėmėme nei paskolų, nei kreditų ir neketiname imti. Žinoma, šitaip ribojame savo investicijas, tačiau išvengiame rutinos „kuo daugiau investuoji, tuo daugiau turi gaminti, kuo daugiau gamini, tuo daugiau turi parduoti. Kad turime galimybę nedidėti, yra pranašumas“, – sako jis.
„Mes, ekspeditoriai, esame klajokliai“, – teigia jis.
„Man viešasis sektorius – graudžioji tema, o privati iniciatyva yra ekonomikos variklis, – įsitikinęs D. Mockus. – Tai, kad viską galima daryti tik per visuomenines ir valdžios institucijas, man primena sovietmečio retoriką. Lietuva yra daug pasiekusi vien dėl privataus verslo iniciatyvos. Iniciatyva yra pagrindinis rinkos variklis.“
„Pirmoji idėja nepasiteisino, antrąją pavogė partneris, todėl teliko trečioji, – verslo pradžią prisimena jis. – Atvažiuoji pas klientą su kostiumu, nes esi direktorius. Sutari dėl sandorio, klientas nueina, tuomet apsirengi kombinezoną, užsidedi šalmą, pasiimi kastuvą ir kasi. Kas nors stebi, ar klientas negrįžta. Jei grįžta, vėl greitai persirengi ir ateini iš už kampo kaip direktorius.“
Pasiūlymą dirbti „Švyturyje“ R. Viršilas gavo, kai bendrovė dar aršiai konkuravo su „Kalnapiliu-Tauru“ – tuometine jo darbdave. Nekonkuravimo sąlyga buvo apeita netradiciškai: pusmetį praleido pas latvius „Aldaryje“. Galų gale savininkai, panašiai kaip agentai profesionalų krepšinio lygoje, susitarė dėl vadovo perėjimo pas konkurentą.
S. Grinkevičius pasigyrė mokantis ne tik senoviniu būdu pasidaryti majonezą, bet ir dirbti su didžiąja dalimi fabriko įrengimų. Vis dėlto paklaustas, ar galėtų pakeisti kurį nors meistrą, įmonės vadovas tik nusijuokia: „Netikiu, kad kiekviena karvių melžėja gali valdyti valstybę, todėl vadovui nebūtina žinoti visko.“
A. Guoga daugeliui lietuvių žinomas kaip puikus pokerio žaidėjas ar šalies krepšinio gelbėtojas, tačiau šiandien jis valdo tiek verslų, kad jiems suskaičiuoti turbūt nepakaktų abiejų rankų pirštų, o skaičiuojant idėjas greičiausiai tektų pasikviesti ir kolegą. A. Guoga sako, kad visas jo valdomas įmones sieja tik internetas.
„Būtų nuobodu, jei pasibaigus darbui užrakintum duris ir išeitum namo. Bet išmokau atostogauti dvi tris savaites, nesu tiek susireikšminęs, kad manyčiau, jog be manęs per savaitę čia viskas sugrius. Tačiau nuvažiuoju į kitą šalį ir einu į banko padalinius“, – sako bankininkas.
„Kad susirgę žmonės užsikrėstų nuo agurkų, jie vienu metu turėjo suvalgyti kokį tūkstantį. O šiaip mūsų pilve yra du kilogramai mikrobų – dukart daugiau nei mūsų ląstelių. Mikrobai nėra geriausi mano draugai. Jie – kolegos. Kaip eini pas bites, taip ir pas juos – tik su specialia apranga“, – juokauja jis.
Ji įsitikinusi, kad viešbutis, kuriame apsistoja svečias, geriausiai pristato šalį: ,,Tai viena iš nedaugelio vietų, kurioje apie kraštą sužino į jį atvykęs žmogus. Dažniausiai jei užsieniečiui patinka viešbutis, patiks ir Lietuva.“
„Čia yra mainai. Jeigu darai – tau sugrįžta. Jei nedarai, avansu gali tik iš tėčio ar mamos tikėtis, bet ne iš darbdavio ar iš valstybės. Kodėl turėtų būti duodama avansu? Keista, išlaikytinio pozicija su sovietų laikais turėjo baigtis, bet dabar auganti nauja karta mano panašiai“, – sako jis.
„Padaryk ką nors keistesnio – kraujinės dešros, skrandžių sriubos – žmones atgraso vien pavadinimas, jie mieliau valgo didkepsnį, – pasakoja A. Oželis. – Galvoji, kaip tą žolę padėti, bet pasižiūri, kad 75 proc. lankytojų vis tiek užsisako jautienos didkepsnį, ir supranti, kad kovoji su vėjo malūnais.“
Tik pradėjus dirbti į jauną vadovą dalis pavaldinių žvelgė nepatikliai. Bet K. Šerpytis tikina, kad sprendimų filosofija paprasta: varlę reikia bučiuoti iš karto – juk vėliau ji gražesnė netaps. Ir nesuklydo: šiandien pašnekovas tituluojamas vienu geriausių Lietuvos vadovų.
„Augome tuščioje rinkoje, – pasakoja verslininkas. – Tokių žinių universitete tuo metu negalėjai gauti, o mums buvo svarbu susidaryti pasaulio prekių ženklų vaizdą. Dabar atstovaujame 100 prekių ženklų, tad kai išeisime į pensiją, galėsime rašyti vadovėlius ir memuarus.“
„Mano žodyne žodžio „gailestis“ nėra, – konstatuoja jis. – Jei nežinome, kaip didinti įmonės vertę artimiausiu metu, manome, kad atėjo laikas ją parduoti tiems, kurie žino, ką daryti. Visa „Invaldos” filosofija tokia: jei darbas padarytas, atsakingai bandai įvertinti, ką padarei.“
„Atėję į lietuviškos produkcijos parodas žmonės nustemba, kad tiek daug turime Lietuvoje, klausia, kodėl nėra prekyboje. O kaip atsiras, jeigu mūsų prekybininkai vadovaujasi paprastu principu: pigiai pirk, brangiai parduok“, – gūžteli pečiais jis.
Ji teigia, kad vadovas pirmiausia turi pozityviai mąstyti: „Tai stengiuosi įdiegti kiekvienam komandoje dirbančiam vadovui. Be pozityvaus mąstymo žmogus negali dirbti vadovaujamo darbo.“
„Esu skaitęs, kad protingi žmonės iš karų ir krizių išlošia. Paklausiau savęs, ar mes galime ką nors išlošti. Nusprendėme ir dabar skaičiuojame, kad jei sandėlį būtume statę dabar, kaina būtų maždaug penktadaliu didesnė.“
„Yra vadovų, pas kuriuos darbuotojai turi užsirašyti į priėmimus. Man tai nesuprantama. Mano durys visada atviros, visi kviečiami užeiti. Retkarčiais vakare alaus bokalą gerdami sugeneruojame puikių minčių“, – atvirauja jis.
„Maždaug 70 proc. draugų pasakė, kad verslas bus nuostolingas. Išsigandau, kai tyrimų bendrovė atliko apklausą, kokį šokoladą rinktųsi lietuviai, jei belgiškas ir lietuviškas būtų ta pačia kaina. Kone visi apklaustieji atsakė, kad imtų lietuvišką“, – tvirtina A. Jablonskas.
Prakalbęs apie užimtumą S. Žukas prisiminė laikus, kai vienu metu vadovavo ir leidyklai, ir A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centrui, ir dėstė, nuolat rašė: „Na, šizofrenijos prieskonis jaučiamas. Jei būčiau tik direktorius, mano net stalas būtų visai kitoks. Ir dabar kai ko nespėjame, kada nors būtinai parašysiu knygą apie vėlavimą.“
„Visada sakiau, kad duonos rinka per sunkmetį smuks paskutinė. Žmonės juk niekur nedings, nenustos valgyti“, – apie krizę kalba K. Agentas.
Savo balansavimą tarp darbo, šeimos ir visuomeninės veiklos ji lygina su įgudusiu žongliravimu: „Vienas draugas sako, kad visi esame žonglieriai. Svarbiausia žinoti, kuris sviedinys padarytas iš gumos, o kuris – iš stiklo. O balansas reiškia, kad turi laiku sugauti tuos stiklinius sviedinukus, kol jie nenukrito ir nesudužo.“
Paklaustas, kokiame prekybos tinkle apsiperka, atsako: „Tik „Iki“. Taip, lankausi kituose prekybos centruose, tačiau tik dėl to, kad pamatyčiau, kaip jie veikia. Manau, ir mūsų darbuotojai lojalūs šiuo klausimu.“
„Kartais nutinka, kad pas mus į fabriką ateina prieš kelis dešimtmečius dirbusiųjų „Rūtoje“ giminaičiai, atneša jų užrašų su receptais, pastabomis. Aišku, perskaityti ir suprasti įmanoma, tačiau saikai labai įdomūs – kibiras to, kibiras ano, šaukštas kažko kito“, – pasakoja saldainių fabriko vadovas.
„Dirbdamas neturi jaustis pašalietis – turi būti dalyvis ir viską priimti kaip savo“, – teigia verslininkas.
Šio verslininko vizitinę kortelę puošia užrašas „Kiekvienas lašas svarbus“.
