A. Gluodas: šokoladui reikia proto, rankų ir širdies

Po poros metų šimtmetį švęsiančiame saldainių fabrike „Rūta“ verda darbas. Artėjant didžiausioms metų šventėms saldainių užsako įmonės, skanėstų dėžutes rengiamasi dovanoti draugams, artimiesiems. „Jau šeštą valandą ryto fabrikas imasi darbo visu tempu, turime dvi pamainas, tačiau yra žmonių, kurie dirba ir trečią pamainą“, – pasakojo bendrovės „Rūta“ vadovas Algirdas Gluodas.

Su A. Gluodu susitikome Vilniuje, ne Šiauliuose, kur nuo 1913 metų veikia saldainių fabrikas. Prieš beveik šimtą metų čia jį įkūrė Antanas Grincevičius, vėliau fabriką karta iš kartos paveldėjo įkūrėjo giminaičiai. „Mums fabrikas buvo grąžintas, tačiau įrengimus reikėjo išsipirkti. Teko skolintis iš banko lėšų ir įmonei steigti, ir įrengimams išsipirkti – visi buvome paprasti, turtų nesukaupę žmonės“, – pasakojo verslininkas.

„Rūtos“ administracijoje A. Gluodas dirba nuo 1995-ųjų, tačiau į saldainių gamybos paslaptis ėmė gilintis gerokai anksčiau – 1993 metais. „Tinkamo išsilavinimo neturiu – esu technikas. Net dabar, ką jau kalbėti apie anuos laikus, nėra geros literatūros lietuvių kalba apie šokoladą. Tik atėjęs į fabriką visų prašiau duoti ką nors paskaityti, kad turėčiau bent šiokį tokį supratimą apie saldainių gamybą, tačiau niekas negalėjo nieko pasiūlyti. Teko šviestis iš knygų rusų ir prancūzų kalbomis“, – prisiminė kelią į saldumynų pasaulį verslininkas. Šiandien jis išmano saldainių gamybos subtilybes, vis dėlto savęs specialistu nelaiko.

Saugo paveldėtą sklypą

Turėti savarankišką ir nuo niekieno nepriklausomą įmonę šiandien labai sunku. Tai patvirtino ir A. Gluodas. Iki krizės ne vienas užsienio verslininkas, didžiulės kompanijos, investuotojai iš svečių šalių ieškojo, ką galėtų nusipirkti ar bent į ką galėtų investuoti Lietuvoje. „Pas mus lankėsi ne kartą, spaudė iš visų pusių, ir vienaip, ir kitaip bandė suderėti, – prisiminė A. Gluodas investuotojų vizitus į „Rūtą“. – Investuoti norėjo ir vokiečiai, ir islandai. Tų investicijų reikėjo, tačiau nenorėjome būti priklausomi.“ „Rūta“ liko nepriklausoma lietuviška įmonė. Didžioji dalis Lietuvoje veikiančių saldumynų gamintojų jau senokai priklauso užsienio kompanijoms.

Didelę sumą atseikėti už maždaug vieno hektaro žemės sklypą pačiame Šiaulių centre buvo pasirengęs ir vienas užsienio prekybos tinklas. Tuomet jau šiandien, toje vietoje, kur dabar įkurtas senasis saldainių fabrikas, Tilžės gatvėje, stovėtų prekybos centras, o fabrikas būtų perkeltas į užmiestį. Šių investicijų, pasak A. Gluodo, reikėjo, nes dabartinė fabriko vieta jau nebepatogi. „Sunkiasvorė technika iki miesto centro važiuoti negali, tad išvežioti produkciją labai nepatogu. Mes jau seniai galvojame apie „Rūtos“ perkėlimą į užmiestį. Tada mums buvo pasiūlyti labai dideli pinigai, kone kasdien vyko derybos, suma vis didėjo. Galima sakyti, iki absurdo. Tačiau nepardavėme, sudvejojome, nes šis žemės sklypas – dar senelio, paveldėtas karta iš kartos. Galbūt sentimentai ir sutrukdė“, – gūžtelėjo pečiais verslininkas.

- Dina Sergijenko