Ambasadorius Švedijoje: per vieną dieną netapsime skandinavais

 Ne paslaptis, kad Lietuva visuomet siekė ir sieks tapti lygiaverte Europos šalimi. Didžiausią pavyzdį mūsų šalis laiko Skandinaviją. Ir nors mažais žingsneliais einame link to, tačiau ne viena karta turės pasikeisti, kad pagaliau Lietuvos ekonomikos lygis būtų kaip pavyzdžiui, Švedijos.

Pakalbinome Lietuvos ambasadorių Švedijoje Eitvydą Bajarūną:

Atgavus nepriklausomybę 1990 m. lietuviai džiaugėsi – jie po 10 metų gyvens kaip Skandinavai. Kaip manote, kodėl taip neatsitiko? Kokia didžiausia to priežastis?

Taip, be abejonės, prisimenu ir aš pats, asmeniškai. Atgimimo laikotarpiu ir tuo metu, kai siekėme valstybės pripažinimo de facto ir de jure, buvo tokių romantinių svajų – „štai atgausime nepriklausomybę, tapsime Europos ir laisvojo pasaulio dalimi, tai gyvensime kaip skandinavai“. Nežinau, kodėl būtent lygiavomės į skandinavus. Galiu tik spėti. Gal būt dėl geografinio artumo ar panašaus mentaliteto? Galbūt todėl, kad net ir prieškaryje daugeliu parametrų (oficialūs pramonės ar žemės ūkio statistikos duomenys) buvo lyginami tarpusavyje. 90-aisiais taip svajojome, nes žinojome, kad būdami nepriklausomi, patys galėsime spręsti savo šalies likimą, nereikės klausyti „didžiojo brolio“ pamokymų ir nebus komunistinės ideologijos diktato, todėl atsilikimą nuo Vakarų įveiksime gana greitai.

Bet tie, kurie žinojo, kas tai yra valstybės valdymas, kiek mes esame visokeriopai atsilikę nuo kitų Europos šalių ir pan., suprato, kad tapimo „normalia“ šalimi procesas, tapimo „skandinavais“ laikas užtruks kiek ilgiau. Reikės visos kartos, o gal ir kelių. Juk 60 metų buvo naikinamas mūsų ūkis ir nuodijama gamta, iškraipyti normalūs rinkos santykiai, apvogti ne tik turtingi savininkai, bet ir smulkūs ūkininkai. Svarbiausia – 60 metų buvo naikinamas žmogus. Čia turiu omenyje ne tik tragiškiausius mūsų tautai tremčių ar politinio persekiojimo periodus. Buvome naikinami kaip žmonės, kaip asmenybės. Jei galėčiau remtis palyginimo su žmonių gyvenimu, tuometinę Lietuvą aš lyginčiau su „ligoniu“, kuriam tapti sveiku žmogumi reikėjo ne tik „operacijos“, bet ir „po-operacinio laikotarpio“. Kiek jis bus ilgas, priklausomo nuo mūsų pačių. Taip, ES narystė ir jos teikiasi privalumai, Šiaurės šalių pagalba padėjo gerokai sutrumpinti „išgijimo“ procesą.

Visgi, manyčiau, kad 20 metų laikotarpis nuo nepriklausomybės atgavimo yra lygintinas su stebuklu. Taip, „skandinavais“ dar netapome. Bet esame ES ir NATO nariai, esame pilnavertė demokratinė valstybė. Bet negalime tikėtis, kad vakarykštis „ligonis“, greitai taps „sveiku“. Jei technologinius ar pramonės standartus pakeisti nėra sunku (laiko ir pinigų klausimas), tai pakeisti mentalitetą užtrunka kur kas ilgiau.

- Paulius Tumosa