Baltarusija: mažos kainos ir žurnalisto priesaika tylėti (11)

Aš, Ok­sa­na Lau­ru­ty­tė, pa­reiš­kiu, kad eks­kur­si­jos į Bal­ta­ru­si­ją me­tu žur­na­lis­ti­nio dar­bo ne­dirb­siu“, – to­kio tu­ri­nio pa­reiš­ki­mą fak­su pri­va­lė­jau nu­siųs­ti Bal­ta­ru­si­jos am­ba­sa­dai Lie­tu­vo­je tam, kad gau­čiau tu­ris­ti­nę vi­zą. Vi­zą ga­vau, žur­na­lis­ti­nio dar­bo ne­dir­bau. Tik­rai tik­rai – ne­pa­kal­bi­nau nė vie­no bal­ta­ru­sio. Bet akis tu­riu, au­sis ir­gi. Jei neiš­lie­siu su­si­kau­pu­sių emo­ci­jų, gal­va sprogs ir ap­taš­kys gė­lė­mis ko­le­gas. O taip no­ri­si to­mis gė­lė­mis, ku­rio­se skęs­ta Bal­ta­ru­si­ja, ap­da­ly­ti vi­sus skai­ty­to­jus. Kad vi­si su­ži­no­tų, kaip sten­gia­si sve­tin­gie­ji bal­ta­ru­siai rū­pin­tis sa­vo ša­lies įvaiz­džiu. Rei­kė­tų mums Lu­ka­šen­ką ko­kį pus­me­tį pa­si­sko­lin­ti. Bent Šiau­liai bū­tų nu­šie­nau­ti.

Mi­li­jo­nie­riu­mi tam­pa­ma aki­mirks­niu

Pa­reiš­ki­mo, kad žur­na­lis­ti­nio dar­bo Bal­ta­ru­si­jo­je ne­dirb­siu, pa­pra­šiu­si am­ba­sa­dos dar­buo­to­ja sa­kė, kad ra­šy­ti straips­nį, ži­no­ma, ga­li­ma. Yra ge­rai, kai žur­na­lis­tai ra­šo apie Bal­ta­ru­si­ją, ta­čiau no­rint ra­šy­ti straips­nį rei­kia gau­ti ak­re­di­ta­ci­ją. Ji su­tei­kia­ma per dvi sa­vai­tes, ta­čiau man iki ke­lio­nės li­ko vos sa­vai­tė, tad ne­spė­siu. Štai to­dėl ir rei­kia pa­si­ža­dė­ti...

Pa­si­ža­du – pi­ni­gai už eks­kur­si­ją su­mo­kė­ti, ato­sto­gi­niai – iš­mo­kė­ti. Gy­vas į že­mę ne­lį­si, juo­lab kad yra ir di­de­lis no­ras ke­lias die­nas pa­si­jus­ti mi­li­jo­nie­re. Mat 3 Lt Bal­ta­ru­si­jo­je virs­ta mil­ži­niš­kais pi­ni­gais – 10 tūkst. rub­lių. Pa­si­kei­tęs šiek tiek dau­giau nei 100 JAV do­le­rių pa­si­gai­li, kad pi­ni­gi­nę pa­siė­mei per ma­žą. Mi­li­jo­nas bal­ta­ru­siš­kų rub­lių ją tie­siog sprog­di­na iš vi­daus.

Mui­ti­nė­je bal­ta­ru­siai drau­giš­ki, šyp­so­si, su­ren­ka pa­sus, grei­tai grą­ži­na. Ta­čiau pa­kan­ka nuei­ti į tua­le­tą ir su­pran­ti, kad jau ne­be­si Lie­tu­vo­je. Tua­le­ti­nio po­pie­riaus nė­ra.

Mo­ka­muo­se Bal­ta­ru­si­jos tua­le­tuo­se po­pie­riaus, ži­no­ma, ne­trūks­ta. Juk su­mo­ki nuo 600 iki 2000 rub­lių už ap­si­lan­ky­mą. Ta­čiau trūks­ta šva­ros. At­ro­do, kad nu­si­la­ka­vu­sios na­gus ir ap­sia­vu­sios aukš­ta­kul­nius mo­te­rys, už­si­vė­rus tua­le­to du­rims, tam­pa abo­ri­ge­nė­mis. Nie­kas ne­ma­to, tad ga­li­ma mė­ty­ti hi­gie­nos reik­me­nis kur pa­puo­lė ar gam­ti­nius rei­ka­lus at­lik­ti už­si­li­pus tie­siai ant klo­ze­to. To­kį veiks­mą iš­duo­da žvy­ruo­ti ba­tų pėd­sa­kai ant pa­sta­ro­jo kraš­tų.

Ta­čiau ko čia ste­bė­tis? Be­ne lie­tu­vai­tės tvar­kin­ges­nės? Vil­niaus au­to­bu­sų sto­ties tua­le­te ar Šiau­lių šir­dy­je prie­šais Sa­vi­val­dy­bę esan­čia­me vie­ša­ja­me tua­le­te – ne ką šva­riau. Bal­ta­ru­siš­kas tas mū­sų kai ku­rių iš­vie­čių vei­das. Be mi­li­jo­no ki­še­nė­je, bet su kup­ra­nu­ga­rių kva­pe­liu.

Tvo­ros ir gė­lės

Tu­ris­ti­nės ke­lio­nės tiks­las bu­vo ap­lan­ky­ti et­ni­nes lie­tu­vių že­mes. Vie­tas, kur lie­jo­si Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės di­di­kų ir pra­sčio­kų krau­jas, mi­dus, pra­kai­tas ir ki­ti skys­čiai. Tri­jų die­nų marš­ru­tas – įtemp­tas: Ly­da, Nau­gar­du­kas, My­ras, Nes­vy­žius, Mins­kas. Nu­ma­ty­tos ir dvi nak­vy­nės: Ly­dos vieš­bu­ty­je „Li­da“ ir Mins­ko vieš­bu­ty­je „Zvez­da“

Iki Ly­dos nuo Šiau­lių ne­to­li – 309 km. Mies­tas sa­vo me­tus skai­čiuo­ja nuo 1180 m. Nuo XIII a. iki 1795-ųjų jis pri­klau­sė Lie­tu­vos di­džia­jai ku­ni­gaikš­tys­tei. Ku­ni­gaikš­tis Ge­di­mi­nas čia pa­sta­tė mū­ri­nę pi­lį, kur vie­tos gy­ven­to­jus gy­nė nuo kry­žiuo­čių ir mon­go­lų-to­to­rių.

Va­žiuo­jant link Ly­dos, į akis krin­ta ir ga­lų ga­le „už­kni­sa“ mies­te­liuo­se sto­vin­čios be­to­ni­nės tvo­ros. To­kių, nors ne­daug, yra ir Lie­tu­vos kai­muo­se.

Gre­mėz­diš­kos, be­veik vi­sur nu­da­žy­tos ta pa­čia spal­va, jos den­gia dau­ge­lio pri­va­čių na­mų kie­mų fa­sa­di­nę da­lį. Ki­tos kie­mų tvo­rų da­lys bet ko­kios – griū­van­čios ir tręš­tan­čios, ta­čiau fa­sa­di­nė da­lis – nau­ja. Šios tvo­ros tik­rai ne to­dėl, kad bal­ta­ru­siai sau­go sa­vo pri­va­tu­mą ir dil­gė­les kie­muo­se. Tai val­džios su­ma­ny­mas. Kad kai­mai gra­žiai at­ro­dy­tų. Val­džia gy­ven­to­jams ne­tgi duo­da pi­ni­gų, kad jie ne­tvar­ką kie­muo­se tvo­ro­mis pri­deng­tų. Jei ne­klau­sai, ga­li ir be­lan­gė­je pa­sė­dė­ti. Jau ge­riau už tvo­ros...

- Oksana Laurutytė