Baltarusija: mažos kainos ir žurnalisto priesaika tylėti (11)
(Puslapis 1 iš 3)

AFP/SCANPIX nuotr.
2012-07-08 09:00
Aš, Oksana Laurutytė, pareiškiu, kad ekskursijos į Baltarusiją metu žurnalistinio darbo nedirbsiu“, – tokio turinio pareiškimą faksu privalėjau nusiųsti Baltarusijos ambasadai Lietuvoje tam, kad gaučiau turistinę vizą. Vizą gavau, žurnalistinio darbo nedirbau. Tikrai tikrai – nepakalbinau nė vieno baltarusio. Bet akis turiu, ausis irgi. Jei neišliesiu susikaupusių emocijų, galva sprogs ir aptaškys gėlėmis kolegas. O taip norisi tomis gėlėmis, kuriose skęsta Baltarusija, apdalyti visus skaitytojus. Kad visi sužinotų, kaip stengiasi svetingieji baltarusiai rūpintis savo šalies įvaizdžiu. Reikėtų mums Lukašenką kokį pusmetį pasiskolinti. Bent Šiauliai būtų nušienauti.
Milijonieriumi tampama akimirksniu
Pareiškimo, kad žurnalistinio darbo Baltarusijoje nedirbsiu, paprašiusi ambasados darbuotoja sakė, kad rašyti straipsnį, žinoma, galima. Yra gerai, kai žurnalistai rašo apie Baltarusiją, tačiau norint rašyti straipsnį reikia gauti akreditaciją. Ji suteikiama per dvi savaites, tačiau man iki kelionės liko vos savaitė, tad nespėsiu. Štai todėl ir reikia pasižadėti...
Pasižadu – pinigai už ekskursiją sumokėti, atostoginiai – išmokėti. Gyvas į žemę nelįsi, juolab kad yra ir didelis noras kelias dienas pasijusti milijoniere. Mat 3 Lt Baltarusijoje virsta milžiniškais pinigais – 10 tūkst. rublių. Pasikeitęs šiek tiek daugiau nei 100 JAV dolerių pasigaili, kad piniginę pasiėmei per mažą. Milijonas baltarusiškų rublių ją tiesiog sprogdina iš vidaus.
Muitinėje baltarusiai draugiški, šypsosi, surenka pasus, greitai grąžina. Tačiau pakanka nueiti į tualetą ir supranti, kad jau nebesi Lietuvoje. Tualetinio popieriaus nėra.
Mokamuose Baltarusijos tualetuose popieriaus, žinoma, netrūksta. Juk sumoki nuo 600 iki 2000 rublių už apsilankymą. Tačiau trūksta švaros. Atrodo, kad nusilakavusios nagus ir apsiavusios aukštakulnius moterys, užsivėrus tualeto durims, tampa aborigenėmis. Niekas nemato, tad galima mėtyti higienos reikmenis kur papuolė ar gamtinius reikalus atlikti užsilipus tiesiai ant klozeto. Tokį veiksmą išduoda žvyruoti batų pėdsakai ant pastarojo kraštų.
Tačiau ko čia stebėtis? Bene lietuvaitės tvarkingesnės? Vilniaus autobusų stoties tualete ar Šiaulių širdyje priešais Savivaldybę esančiame viešajame tualete – ne ką švariau. Baltarusiškas tas mūsų kai kurių išviečių veidas. Be milijono kišenėje, bet su kupranugarių kvapeliu.
Tvoros ir gėlės
Turistinės kelionės tikslas buvo aplankyti etnines lietuvių žemes. Vietas, kur liejosi Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikų ir prasčiokų kraujas, midus, prakaitas ir kiti skysčiai. Trijų dienų maršrutas – įtemptas: Lyda, Naugardukas, Myras, Nesvyžius, Minskas. Numatytos ir dvi nakvynės: Lydos viešbutyje „Lida“ ir Minsko viešbutyje „Zvezda“
Iki Lydos nuo Šiaulių netoli – 309 km. Miestas savo metus skaičiuoja nuo 1180 m. Nuo XIII a. iki 1795-ųjų jis priklausė Lietuvos didžiajai kunigaikštystei. Kunigaikštis Gediminas čia pastatė mūrinę pilį, kur vietos gyventojus gynė nuo kryžiuočių ir mongolų-totorių.
Važiuojant link Lydos, į akis krinta ir galų gale „užknisa“ miesteliuose stovinčios betoninės tvoros. Tokių, nors nedaug, yra ir Lietuvos kaimuose.
Gremėzdiškos, beveik visur nudažytos ta pačia spalva, jos dengia daugelio privačių namų kiemų fasadinę dalį. Kitos kiemų tvorų dalys bet kokios – griūvančios ir tręštančios, tačiau fasadinė dalis – nauja. Šios tvoros tikrai ne todėl, kad baltarusiai saugo savo privatumą ir dilgėles kiemuose. Tai valdžios sumanymas. Kad kaimai gražiai atrodytų. Valdžia gyventojams netgi duoda pinigų, kad jie netvarką kiemuose tvoromis pridengtų. Jei neklausai, gali ir belangėje pasėdėti. Jau geriau už tvoros...
- Oksana Laurutytė


























