D. Edwardsas: noras tapti žaliuoju planetos neišgelbės (3)
(Puslapis 1 iš 9)
AFP/SCANPIX nuotr.
2012-02-05 19:50
Iki trisdešimties metų Davidas Edwardsas kopė aukštesnio lygio prekybos vadybininko karjeros laiptais, po to viską metė ir tapo rašytoju. Nors jis ir neįsivaizdavo, kaip pragyvens, tačiau standartinė sėkmės formulė jam vis dažniau atrodė kaip baisi ir mirtina klaida: „Aš aiškiai supratau tris dalykus: įprastinės „sėkmės“ formulės klaidingumą, milžinišką ir galbūt mirtiną chaosą, kurį pasaulyje sukelia tokia „sėkmė“, ir faktą, kad niekas nenori apie tai kalbėti“.
Palikęs butą, miestą, draugę ir daugelį savo bičiulių, Edwardsas rašė, kol pasibaigė pinigai. Tada persikėlė į mažą pajūrio miestelį ir įsidarbino anglų kalbos mokytoju. „Prieš devynerius mėnesius aš buvau prekybos skyriaus vadovas, o šiandien mokau 14-15 metų tajų vaikus vaisių pavadinimų ir esu laimingiausias žmogus pasaulyje!“
Edwardsas tvirtina, kad Vakarų visuomenės problema yra ta pati, kaip ir prieš daugelį amžių – tai kova už laisvę, tačiau išsilaisvinti reikia jau iš visai kitokių grandinių. Savo pirmojoje knygoje „Burning all illusions: a guide to personal and political freedom“ („Deginant visas iliuzijas: asmeninės ir politinės laisvės vadovas“) jis rašo: „Mes buvome tironų ir diktatorių vergai, todėl mums teko išsikovoti laisvę labai konkrečiomis fizinėmis priemonėmis. Šiandien mums reikia išsivaduoti ne iš vergų laivo, kalėjimo ar koncentracijos stovyklos, o iš daugelio iliuzijų, puoselėjamų mūsų demokratinėje visuomenėje.“ Edwardsas augo mažame Anglijos kaime Bearstede, Kento rajone, kur savo išdaigomis užsitarnavo prastą reputaciją. Jo mama buvo kilusi iš Švedijos kaimo, kur jis praleisdavo savo vasaras ir taip susipažino su natūraliomis ir nesudėtingomis alternatyvomis moderniam gyvenimui. Edwardsas teigia, kad įveikti darbo nuobodulį, beprasmybę ir tuštybę yra tik pirmoji užduotis. Antroji užduotis – suprasti, kad norint išvengti tuštybės jausmo ir atrasti savo laimę, reikia rūpintis kitų laime – ne tik vargšų ar moterų, bet visų gyvų būtybių. Tiesą sakant, geriausias būdas rūpintis savimi yra veikti visų kitų žmonių labui. Edwardsas gyvena vieno kambario bute, ramioje, medžiais apaugusioje gatvėje, pilnoje paukščių ir voverių, už 20 minučių kelio pėsčiomis nuo jūros pakrantės. Dalį savo laiko jis skiria darbui International Society for Ecology and Culture, kur tyrinėja ir aprašo globalizacijos poveikį bei lokalizacijos būtinybę. Jis taip pat rašo aplinkosaugos, politikos ir žmogaus teisių temomis į „Big issue“ (britų žurnalą benamiams), „The ecologist“ ir „Z magazine“. Derrickas Jensenas kalbino Edwardsą telefonu 2010 m. gruodžio 1 dieną. *** Derrickas Jensenas: Esi rašęs, kad kiekvienam reikia žinoti penkis dalykus.
Davidas Edwardsas: Visų pirma, kiekvienam reikia įsisąmininti, kad planeta miršta. Tik vienas iš daugelio faktų: pernai jūrų biologai nustatė, kad iš jų tyrinėtų Indijos vandenyno koralinių rifų 70-90% yra mirę dėl globalaus atšilimo. Panašu, kad šiais metais mirs ir didelė dalis likusių. Koraliniai rifai sudaro tik 0,3% vandenynų ploto, tačiau jie yra ketvirtadalio vandenynų žuvų prieglobstis. Ši netektis yra tragiška ir nedovanotina dar ir todėl, kad nuo rifų ir juose besiglaudžiančių žuvų priklauso milijonai žmonių.
