Europa prieš taupymą (2)
(Puslapis 1 iš 2)
REUTERS/SCANPIX nuotr.
2012-02-10 17:37
Prabėgo ketveri krizės metai, tačiau išsivysčiusios ekonomikos taip ir nesugebėjo atkurti tvaraus augimo, o pastaruoju metu net ir geriau besitvarkančios valstybės ėmė rodyti silpnumo ženklus. Europa neria į antrąją recesijos duobę ir ši įvykių seka gąsdina visus be išimties.
Europa susidūrė su ilgalaikės ekonominės žalos rizika, aukštu nedarbo lygiu ir viešai reiškiamu nepasitenkinimu esama socialine santvarka. Svarbu nepamiršti ir iššūkių, kuriuos tenka priimti politinėms institucijoms, tebetrunkanti krizė kelia žmonių nepasitikėjimą nacionalinės bei Europos valdžios sugebėjimais, o tai savo ruožtu purena dirvą populistinių pakraipų jėgoms. Europa privalo visomis išgalėmis kovoti su minėtomis blogybėmis. Ekonomikos augimas turi tapti politinės darbotvarkės prioritetu, nes tik jis gali leisti sumažinti nedarbą ir padėti išbristi iš skolų akivaro.
Visiškai natūralu, kad sprendžiant klausimą dėl ekonomikos augimo skatinimo kyla aršių diskusijų. Taupymo plano šalininkai visomis išgalėmis bando įtikinti, kad ekonomikos sąstingį lemia valstybių skolos. O monetarinio ir fiskalinio skatinimo šalininkų nuomone, valstybių skolų augimą skatina pernelyg lėtas ekonomikos augimas, jų manymu, griežtos taupymo priemonės esant recesijai tik pablogins esamą padėtį. Kad ir kaip ten būtų, norėdami rasti bendrą kovos su krize strategiją europiečiai neprivalo sutarti dėl visų aspektų. Galime ginčytis, ar likvidumą skatinančios pinigų injekcijos ilguoju laikotarpiu duos apčiuopiamą naudą, tačiau tuo pat metu visi sutariame, kad negalime leisti pelningai dirbančioms įmonėms žlugti vien dėl finansų rinkų užgaidų. Mūsų požiūriai fiskalinių priemonių klausimu skiriasi kardinaliai, bet tai dar nereiškia, kad mes nesutariame dėl investicijų skatinimo svarbos. Visi puikiai suvokiame, kad perkvalifikuoti ilgalaikio nedarbo nukamuotus žmones yra kur kas pigiau nei leisti šiai blogybei ir toliau kerotis. Darosi vis sudėtingiau paneigti neigiamas taupymo priemonių pasekmes. Istoriniai pavyzdžiai ne kartą parodė, kad pernelyg ankstyvas ekonominės stimuliacijos apribojimas yra kur kas pavojingesnis nei užsitęsęs skatinimas. Tik išmani aukščiausio lygmens vadovų politika gali užkirsti kelią į pražūtį vedančiam susiskaldymui. Europos lyderiai turi suvokti, kad jų priimami sprendimai lemia ne tik finansinių rodiklių pokyčius, bet ir socialinės atmosferos būklę. Žmonės verčiami aukotis dėl ateities kartų gerovės, tačiau jų kantrybė gali trūkti, jeigu politikai neįžiebs šviesos tunelio gale. Vien taupymo priemonėmis nepavyks išsikapanoti iš krizės. Netinkamas disciplinos taikymas sužalos ekonomiką ir Europos visuomenę. Senasis žemynas privalo nedelsdamas susitarti dėl trumpojo laikotarpio ekonomikos skatinimo strategijos ir kuo skubiau ją įgyvendinti.
- Javieras Solana
