Europos ekonominė savižudybė (5)

Šeštadienį pasirodė „The Times“ straipsnis apie naują fenomeną – savižudybes, kurias nulėmė Europos skolų krizė. Nedarbas, nesėkmės versle ir smunkantis pragyvenimo lygis verčia žmones imtis kraštutinių priemonių. Ekonomikos Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas dienraščiui „The New York Times“ sakė tikįs, kad ne vienas žmogus perskaitęs tą straipsnį, prieš akis išvydo platesnį reiškinio paveikslą.

„Manyčiau, kad už minėtos žinutės galima įžvelgti ne tik pavienių žmonių nelaimę, bet ir šiandienos lyderių ryžtą atvesti visą Europos žemyną prie savižudybės slenksčio“, - teigia P. Kurgmanas

Praėjusių metų rudenį Europa buvo užspęsta į finansinės katastrofos kampą, tačiau tuo metu įsikišo Europos centrinis bankas (ECB) ir išgelbėjo visą žemyną. ECB pasiūlė Europos bankams beribes kredito linijas su viena sąlyga – pastarieji privalo kaip užstatą pateikti Europos valstybių skolos vertybinius popierius. Tokiu būdu buvo sutvirtinti drebantys bankų sistemos pamatai ir netiesiogiai išgelbėtos nuo finansų rinkų atkirstos valstybės.

Drąsūs ECB veiksmai suteikė trumpą atokvėpio valandėlę, kurios metu politikai galėjo priimti reikiamus sprendimus ir pradėti ilgalaikes reformas, leisiančias ilguoju laikotarpiu stabilizuoti ekonominę padėtį.

„Deja, Europos lyderiai nepasinaudojo jiems suteikta proga, - aiškina P. Krugmanas. - Tiesą sakant, per tuos kelis mėnesius politikai tik paspartino klaidingos strategijos įgyvendinimą. Darosi sunku tikėti pozityviomis permainomis.“

Užtenka pažvelgti į Ispaniją, kuri šiuo metu yra laikoma krizės epicentru, sako P. Krugmanas. Politikai kalba apie Ispanijos ūkio recesiją, tačiau toks epitetas yra pernelyg nuosaikus, nes šiuo metu valstybė išgyvena gilios depresijos laikotarpį. Nedarbo lygis pasiekė 23,6 proc. lygį. Šį skaičių galime palyginti su JAV Didžiosios depresijos metais vyravusia statistika. Jaunimo nedarbo lygis perkopė 50 proc. ribą. Tokia padėtis kelia Ispanijos skolinimosi kainą į istorines aukštumas.

Pasak P. Krugmano, priežastys, lėmusios šiandieninę Ispanijos būklę, nėra tokios svarbios, tačiau reikia pažymėti, kad jos nė iš tolo nepanašios į Europos biurokratų (ir ypač Vokietijos) brukamus besaikio išlaidavimo kaltinimus. Fiskaliniu požiūriu Ispanija buvo atsakinga valstybė. Krizės priešaušryje Ispanija galėjo didžiuotis maža valstybės skola ir pliusiniu biudžetu. Deja, Ispanijoje pūtėsi didžiulis nekilnojamojo turto burbulas.

„Teisybės dėlei reikia paminėti, kad nekilnojamojo turto rinkos aktyvumą itin skatino Vokietijos bankų paskolos, - pažymi P. Krugmanas. - Sprogus šiam burbului Ispanija liko prie suskilusios geldos. Tad šiandieninės Ispanijos fiskalinės problemos yra krizės pasekmė, o ne priežastis.“