„Gazpromui“ laikas sunerimti?

Kaip rugpjūčio pabaigoje pranešė rusų informacinė agentūra „Finmarket“, Rusijos ekonominės raidos ministerija (ERM) mano, kad 2016 m. „skalūninių dujų revoliucija“ Amerikoje gali sukelti rimtų problemų „Gazpromo“ dujų verslui Europoje, nes JAV dujos bus kur kas pigesnės (žinoma, jeigu amerikiečiams iki to laiko pavyks įrengti pajėgumus jų eksportui). O ir vidaus rinkoje, valdininkų teigimu, konkurenciją koncernui vis dažniau sudaro nepriklausomi tiekėjai, tokie kaip dujų gavybos bendrovė „Novatek“. Tiesa, pastarosios valdyme dalyvauja artimas Vladimiro Putino bendražygis Genadijus Timčenka, todėl pavadinti ją visiškai nepriklausoma tiekėja sunku. Tačiau „Gazpromui“ tai vis tiek rinkos dalies praradimas. Šiame kontekste ERM siūlo dujų milžinui didinti savo investicijų efektyvumą ir derinti savo politiką šioje srityje su vyriausybe.

Kiek rimta yra „Gazpromo“ situacija? Jo atstovai ne kartą sakė, kad skalūninių dujų gavybos Amerikoje augimas yra panašus į „Holivudo filmą“. Pavyzdžiui, koncerno vadovas Aleksėjus Mileris pareiškė: „Skalūninės dujos – gerai suplanuota pasaulinė viešųjų ryšių akcija. Tokių viešųjų ryšių kampanijų daug: globalus atšilimas, biokuras.“ Savo ruožtu aukšto rango „Gazpromo“ vadybininkas S. Komlevas pažymėjo, kad Amerikai vargu ar pavyks organizuoti skalūninių dujų eksportą.

Kita vertus, neseniai buvo pranešta, kad „Gazpromas“, Prancūzijos energetikos kompanija „Total“ ir norvegų kompanija „Statoil“ nusprendė pristabdyti milžiniško Štokmano gamtinių dujų telkinio Barenco jūroje įsavinimą („Statoil“ net grąžino savo akcijas bendroje įmonėje). Tokio sprendimo priežastimi tapo kompanijų nesugebėjimas susitarti dėl ekonominių investicinio plano aspektų (pirmiausia tai mokesčių lengvatų iš Rusijos pusės ir paprastų bei suskystintųjų dujų gamybos santykio klausimai). Tačiau reikšmės taip pat turėjo tai, kad suskystintas Štokmano dujas buvo planuojama eksportuoti į JAV, bet dabar Amerikai jų nebereikia.

O dėl ilgalaikių „Gazpromo“ perspektyvų aiškūs yra du dalykai. Koncernui, kad užsitikrintų daugiau ar mažiau ramų gyvenimą ilgesniam laikui, skubiai reikalingi nauji didelio laidumo magistraliniai dujotiekiai ir ilgamečiai dujų kontraktai.

Šiuo atveju negalima pasakyti, kad „Gazpromo“ padėtis yra beviltiška. Metų pabaigoje planuojama paleisti „Šiaurės srauto“ antrąją liniją, tada bendras dujotiekio laidumas pasieks 55 mlrd. kubinių metrų dujų per metus, o tai yra reikšmingas laimėjimas norint sustiprinti Vokietijos (Europos) priklausomybę nuo rusiškų angliavandenilių resursų. Dabar ruošiamasi realizuoti dujotiekio „Pietų srautas“ projektą (63 mlrd. kubinių metrų dujų per metus): jo statyba turėtų prasidėti iki metų pabaigos ir pasibaigti 2017-aisiais. Šio dujotiekio atsiradimas reikš ne tik Europos „dujinę apsuptį“, bet ir atsisveikinimą su ES proteguojamo dujotiekio „Nabucco“ projektu bei nesukalbamos Ukrainos tranzitinio vaidmens (jos tranzitinės infrastruktūros reikšmės) sumenkinimą.

- Vadim Volovoj