Įspūdingiausios pasaulio melagystės (II)
(Puslapis 1 iš 2)
AFP/SCANPIX nuotr.
2011-04-02 11:14
XX amžiuje klastotės ir melagystės netikėtai įgavo naują prasmę. Pasirodo, apgalvoto melo pagalba galima atkreipti visuomenės dėmesį į šiuolaikines problemas ir išjuokti to nusipelniusius.
„Bunga! Bunga!“
Praeito šimtmečio pradžioje Anglija ir Vokietija buvo įsijungusios į laivynų ginklavimosi varžybas. Tai, be abejo, nepatiko pacifistams, maniusiems, kad pinigus galima panaudoti daug protingiau. Britų laivyno pasididžiavimu tuo metu buvo linkoras „Dreadnought“ (iš anglų k. – tas, kuris nieko nebijo), kuris tapo visos laivų klasės pagrindu. Pacifistams gi „Dreadnought“ buvo tuščių išlaidų simboliu, todėl jie išsirinko jį savo pajuokų objektu.
1910 m. vasario 7 d. „Dreadnought“ gavo telegramą, kad abisinų imperatoriaus giminaičių delegacija siekia aplankytį laivą su oficialiu vizitu. Vasario 25 d. keturių juodaodžių princų, apsirengusių prabangiais chalatais ir tiurbanais, delegacija pakilo ant laivo denio. Abisinus lydėjo vertėjas, o laivo jūreiviams sveikinant atvykusius, tie atsakydavo „Bunga! Bunga!“
Greitu metu „abisinai“ pranešė spaudai, kas iš tikrųjų įvyko. Jųreivius apmovė jaunų Londono intelektualų-pacifistų grupė. Jie išsiuntė padirbtą telegramą, nusidažė odą tamsia spalva ir surengė kostiumuotą pasirodymą. Viena iš „princų“ buvo moteris – vėliau itin išgarsėjusi rašytoja Virdžinija Vulf.
Pacifistai pasiekė savo tikslą – admiralitetas buvo pažemintas. Tolesni laivyno nurodymai tik pablogino situaciją, nes jų mėginimas teistis su pacifistais žlugo. Kai tikrasis Abisinijos imperatorius Menelikas II panoro aplankyti „Dreadnoughtą“, jam atsakė neigiamai. Visuomenė ilgam įsiminė šią istoriją ir kai Pirmojo Pasaulinio karo metu „Dreadnought“ skandino vokiečių laivą, admiralitetas gaudavo sveikinimo telegramas su žodžiais „Bunga! Bunga!“
Išgalvotas genijus
„Dreadnought“ tipo istorija buvo pirmoji, tačiau ne paskutinė XX a. mistifikacija. 1924 m. rašytojas Polas Džordanas-Smithas išjuokė visuotinį susidomėjimą tapyba. Rašytoją papiktino šalta dailės parodų komisijos reakcija į jo žmonos natiurmortus, kurie buvo nutapyti realistiniu stiliumi.
Džordanas-Smithas nusprendė pamokyti menotyrininkus ir pateikė jų teismui „rusų dailininko“ Pavelo Jordanavičiaus paveikslą. Stilius, kuriuo tapė rusų genijus buvo pavadintas disumbracionizmu. Paveiksle buvo pavaizduota pusnuogė mergina vienoje iš Ramiojo vandenyno salų, sau virš galvos mojuojanti banano žieve, o antrame plane matėsi ant kuolo užmauta kaukuolė. Paveikslas pavadintas „Ekzaltacija“ ir simbolizavo moters išsivadavimą. Pirmiausia, ji ką tik nužudė misionierių ir užmovė jo kaukuolę ant kuolo, antra, ji suvalgė bananą, kas buvo draudžiama šios salos moterims.
