JAV ir Rusija – geopolitinės dvynės?

Prieš kiekvienus rinkimus Rusijos ir JAV žiniasklaidoje tradiciškai pradeda virti aistros dėl šių šalių „globalios priešpriešos“. Tačiau jeigu pažvelgsime į Rusiją ir Ameriką neangažuotu žvilgsniu iš šalies, tampa akivaizdu, kad teisus buvo prancūzų filosofas Raymondas Aronas, dar prieš pusę amžiaus veikale „Taika ir karas“ (On Peace and War) pavadinęs tas valstybes „priešėmis-partnerėmis“.

Klaidingų geopolitinių imperatyvų nelaisvėje

Lyginamoji Rusijos ir JAV kaip transkontinentinių kolonijinių imperijų formavimosi ir augimo istorijos analizė leidžia atrasti daugiau sutapimų negu skirtumų. Ir Maskva, ir Vašingtonas paveldėjo geopolitines savo buvusių metropolijų misijas (pirmoji – iš Čingischano mongolų totorių imperijos, antrasis – iš Britų imperijos). Abi ženkliai išsiplėtė teritorine prasme, judėdamos Ramiojo vandenyno link, ir susitiko Aliaskoje, kurios likimą išsprendė taikiai.

Nuo Mahano ir Mackinderio laikų geopolitinėje teorijoje dominuoja nuomonė (ją vėliau entuziastingai pasigavo eurazijistai ir atlantistai), kad Rusijos ir JAV priešprieša tariamai yra geopolitiškai nulemta kaip amžina Sausumos ir Jūros, Telurokratijos ir Talasokratijos, kova. Nekvestionuojant minėtų didžių praeities mąstytojų nuopelnų, reikėtų pažymėti, kad techninė pažanga, komunikacijų plėtra, atstumų reikšmės niveliavimas, masinio naikinimo ginklo sklaida, visaapimantis tarptautinis terorizmas, kibernetinės atakos, vyriausybių suaugimas su transnacionalinėmis korporacijomis, pasaulio politikos epicentro persikėlimas iš Transatlantikos į Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną ir kiti momentai neleidžia pritaikyti prieš penkiasdešimt metų praradusias aktualumą geopolitines schemas šiandieninėms realijoms.

Iš tikrųjų tarp Rusijos ir JAV nėra radikalių skirtumų, kurie pasmerktų šias šalis amžinai nesantaikai. Priešingai, bendrų bruožų dominavimas verčia jas vienu metu būti ir kietomis varžovėmis, ir nepakeičiamomis partnerėmis.

Imperinis nugalėtojų mentalitetas

Pamačius bet kuriame pasaulio taške turistus, kurie nemoka vietos kalbos ir papročių, galima neabejoti, kad tai arba amerikiečiai, arba rusai, nuoširdžiai įsitikinę, kad tai vietiniai gyventojai turi juos suprasti, o ne atvirkščiai. Taip tarptautinėje arenoje elgiasi ir JAV bei Rusijos lyderiai, nuoširdžiai manantys, kad kitos nacijos turi priimti jų ideologijas ir socialinės raidos modelius, kad jų kalbos turi būti tarptautinio bendravimo kalbomis, o jų valiutos – tarptautinių atsiskaitymų priemone ir kad jų karinės bazės yra gėris toms šalims, kur jos yra dislokuotos.

Amerikiečiai nuoširdžiai galvoja, kad gina posovietines valstybes nuo Rusijos, o Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalis nuo Kinijos. Lygiai taip pat rusai yra įsitikinę, kad visos posovietinės valstybės turi būti laimingos dėl to, kad jas globoja „didysis brolis“.

- Maksimas Khilko

Geopolitika