Kiniškos vertybės?

Mažai kas abejoja dėl Kinijos Liaudies Respublikos dominavimo XXI amžiuje.

Jį lydės šalies spartus ekonominis augimas, strateginis potencialas, milžiniška vidaus rinka ir didžiulės investicijos į infrastruktūrą, švietimą, tyrimus bei plėtrą ir masinis karinių pajėgų telkimas. Tai reiškia, kad politiniu ir ekonominiu požiūriu mes žengiame į Rytų ir Pietryčių Azijos amžių.

Neužmirškime, kad jei Kinijos iškilimas būtų nepavykęs, pasauliui būtų žymiai blogiau. Tačiau kaip tai atrodys? Mes galime įsivaizduoti, kaip atrodys geopolitiką kursianti galia, tačiau kokiomis vertybėmis remsis šios galios įgyvendinimas?

Oficiali „Keturių modernizacijų“ (industrijos, žemės ūkio, kariuomenės ir mokslo bei technologijų) politika, pagal kurią Kinija nuo praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio pabaigos plėtė savo augimą, nesugebėjo atsakyti į šį klausimą. Taip yra, nes „penktosios modernizacijos“ – demokratijos ir įstatymo viršenybės iškilimo – vis dar trūksta. Iš tiesų politinė modernizacija susiduria su masine Kinijos komunistų partijos opozicija, kuri nėra suinteresuota atiduoti savo galios monopolį. Be to, perėjimas į pliuralistinę sistemą, kuri, užuot stabdžiusi, suteikia kelią politinei galiai, iš tiesų yra rizikingas. O kuo ilgiau išliks vienos partijos valdžia (kartu su jai būdinga korupcija), tuo labiau augs rizika.

Ideologiškai Kinijos lyderiai atmeta žmogaus teises, demokratiją ir įstatymo viršenybę remdamiesi tvirtinimu, kad šios tariamai universalios vertybės yra avies kailiu apsigobęs Vakarų interesų vilkas. O jų išsižadėjimas turėtų būti laikomas savigarbos reikalu. Kinija niekada daugiau nenusilenks Vakarams kariniu požiūriu, taigi ji neturėtų nusileisti ir ideologiškai.

Taip mes sugrįžtame prie „Azijos vertybių”, kurios susikūrė Singapūre ir Malaizijoje. Tačiau iki šios dienos, praėjus trims dešimtmečiams, jų reikšmė lieka neaiški. Ši koncepcija daugiausia naudojama tam, kad būtų galima pateisinti kolektyvinę autoritarinę valdžią susiejant ją su vietinėmis tradicijomis ir kultūra, ir skelbti autonomiją, kuri apibūdinama kaip kitoniškumas – tai yra atsiskyrimas nuo Vakarų ir jų vertybių. Dėl to „Azijos vertybės” nėra universalios normos, bet savęs apsaugojimo strategija paversta politiniu identitetu.

Turint omenyje Vakarų kolonializmą Azijoje, noras išlaikyti savo identitetą yra suprantamas. Taip pat kaip daugelio Azijos šalių (pirmiausia Kinijos) įsitikinimas, kad atėjo laikas išspręsti senas skolas. Tačiau pastangos išlaikyti valdžią, išskirtinio „Azijos“ identiteto siekimas ir noras gauti atlygį už istorines skriaudas neišspręs normatyvinio klausimo, kuris kyla Kinijai virstant amžiaus dominuojančia galia.

Kaip bus atsakyta į šį klausimą, yra labai svarbu, nes tai apspręs globalios galios charakterį ir jos elgseną su silpnesnėmis šalimis. Valstybė tampa pasauline galia, kai jos strateginis išskirtinumas ir potencialas yra globaliai pasiekiami. Kaip taisyklė, tokios valstybės tada bando apsaugoti savo interesus įvesdamos hegemoniją. Jei toks žingsnis yra paremtas prievarta, o ne bendradarbiavimu, gresia pavojingas konfliktas.

- Joschka Fischeris

Project-syndicate.org