Kodėl svajonių Europą iškeičiau į Lietuvą (10)

Išvykau į Nyderlandus norėdama pažinti platesnį pasaulį, už Lietuvos ribų. Visada mėgau keliauti ir susipažinti su svečiomis kultūromis, o vasara JAV dar stipriau įžiebė šią aistrą. Turėjau planą chuliganą – įsitvirtinti Vakarų Europoje, gauti gerą darbą, džiaugtis padoriu atlyginimu ir į Lietuvą sugrįžti tik atostogoms. Bet kaip geriau tai pasiekus, jei ne su užsienio diplomu? Taigi, po studijų Vilniaus universitete stojau į magistrantūrą Nyderlanduose. Įstojau į visus tris universitetus, pasirinkau įdomiausią specialybę – žmogiškųjų išteklių plėtrą.

Studijos nenuvylė

Studijų metai buvo tikras patirčių lobynas: kaimynai - graikai, etiopiečiai, kanadiečiai, draugai – olandai, vokiečiai, indoneziečiai, filipiniečiai, kolumbiečiai, kiniečiai, kubietė, rumunė, slovakė ir turkė. Bendravimas ir bendradarbiavimas su žmonėmis iš visų pasaulio kontinentų teikė pažinimo džiaugsmą. Ne visada tai buvo lengva, kartais tekdavo patirti nemažą kultūrinį šoką. Pavyzdžiui, pirmą dieną universitete ateinu į salę, o ji pilna afrikiečių vyrų. Visų žvilgsniai nukrypo į mane. Galite įsivaizduoti, kaip pasijutau pagalvojus, kad reikės studijuoti šioje grupėje! Dirbdama grupelėje su vokiete ir olandėmis taip pat paragavau “karčių vaisių”, - požiūrio, kad jos pranašesnės už buvusios Sovietų Sąjungos šalies piliečius.

Tačiau smagiausia ir įdomiausia būdavo vakarėliai, koncertai, mugės, kelionės, bendravimas ir draugysčių užsimezgimas. Pavyzdžiui, tarpkultūriniai vakarai, kuriuose būdavo galimybė ragauti įvairių šalių patiekalus, regėti šokius ir dainas iš įvairių kraštų bei pačiai atstovauti Lietuvą. Vienintelė, angliškai kalbanti bažnyčia mano mieste, buvo pilna afrikiečių, taigi, pavyko ne tik susipažinti su jų nacionaliniais drabužiais, bet ir geriau juos pažinti ir labiau juos suprasti, išgirsti “nukariautojo žemyno” istoriją iš jų pačių lūpų. Tai labai praplėtė akiratį ir padėjo pažvelgti į pasaulį ne tik iš imperalistinio Vakarų pasaulio požiūrio.

Darbą radau

Intensyvios pusantrų metų studijos prabėgo kaip diena. Pinigai ištirpo, prasidėjo intensyvios darbo paieškos. Tuo metu lietuviams dar reikėjo darbo leidimo, nors jau priklausėme Europos Sąjungai. Todėl, nors turėjau olandų kalbos pagrindus, nei vienoj darbo agentūroj nenorėjo su manim “terliotis”. Tokiu momentu ir praverčia draugai ir pažįstami, kai visiems paskelbi, kad ieškai darbo. Draugas indonezietis supažindino su šeima, kuri ieškojo auklės nepaprastai išdykusiems dvynukams. Padirbau ten kelias savaites, kol susiradau savęs vertą darbą universitete. Tai buvo tyrėjos pozicija, trijų mėnesių tyrimo projektas. Tiek vadovas, tiek užsakovas mano rezultatais buvo labai patenkinti, taip trys mėnesiai tapo puse metų, pusė metų tapo du su puse. Atlyginimas buvo tikrai padorus, darbas įdomus ir suteikiantis begalę galimybių tobulėti. Šalia įvairių tyrimo projektų, dalyvaudavau seminaruose, tarptautinėse konferencijose, dėsčiau universitete, turėjau man dirbančius studentus. Laisvalaikiu lankydavausi sporto klube, plaukiodavau baseine. Materialiai apsirūpinusi, saugi. Radau gyvenimo draugą. Vasarą vykdavau atostogauti į užsienį. Ko gi ne rojus?