Labas, mes jau federacijoje!

Sausio pabaigoje Lietuvos prezidentė džiugiai pranešė, kad Lietuva jau iš esmės vykdo Europos ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo, koordinavimo ir valdymo sutartį, kuri trumpai vadinama biudžetinės ar fiskalinės drausmės paktu.

Šalies vadovė tą sutartį pasirašė ir tuo įteisino Europos Sąjungos (ES) padalijimą į tris zonas: euro zonos valstybes, kurios, beje, visos pasirašė minėtą paktą; ne euro zonos valstybes, tarp jų ir Lietuvą, kurios taip pat paktą pasirašė, ir dvi prie pakto kol kas neprisidėjusias šalis – Didžiąją Britaniją ir Čekiją.

Fiskalinės drausmės sutartis – kai kam ypatingas posūkis Europos istorijoje. Pakto reikalavimai išties griežti: pavyzdžiui, leistinas biudžeto deficitas pagal paktą – tik 0,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), leistina valstybės skola – 60 proc. BVP. Pažeidusioms šias sąlygas valstybėms gresia piniginės baudos iki 0,1 proc. BVP.

Lietuvoje šis neva epochinis lūžis praėjo be triukšmo, svarstymų ir didelių prieštaravimų. Nesukėlė didelių diskusijų ir tai, kad pakto nuostatas reikės įteisinti įstatymais ir galbūt keisti šalies Konstituciją.

Didžiumos Lietuvos politikų abejingumas ir vienos vienintelės mūsų prezidentės entuziazmas, matyt, yra įprasta lietuviška būsena žvelgiant į ES reikalus: mažai kas ką supranta ir labai džiaugiasi dėl mažmožio, kuris aiškus.

Bet pati Europa dėl minėto pakto nėra tokia vieninga. Kaip minėta, dvi šalys sutarties nepasirašė, o kai kurių pasirašiusiųjų valstybių vadovai negailėjo kritikos.

Suomijos užsienio reikalų ministras Erkki Tuomioja leido sau pareikšti, kad sutartis tenkina Vokietijos vidaus politikos poreikius, nes vokiečiams neramu dėl lėšų, kurias jie skiria eurui gelbėti, – todėl reikalauja, kad kitos valstybės būtų drausmingos.

Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jeanas Asselbornas išsitarė, kad paktas yra tuščias laiko švaistymas.

O Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas nuo pat pakto idėjos atsiradimo reikalavo ne euro zonos valstybėms daugiau teisių svarstant sutartyje numatytus klausimus. Be to, sutartis D. Tuskui pasirodė nepakankamai ambicinga.

Giliau įsiskaičiusieji į sutartį gūžčioja pečiais – ambicijų iš tiesų mažoka. Esą sutartyje nenumatoma nieko nauja koordinuojant ekonominę politiką.

Nemažai sutarties kritikų trumpai drūtai klausia: o kas joje naujo? Drausmė tik iš pirmo žvilgsnio atrodo griežta. Tačiau jos įvedimo mechanizmas gana minkštas. Dėl sankcijų į Europos Teisingumo Teismą kreipsis ne Europos Komisija, o paktą pasirašiusios šalys. Bet jos gali turėti nemažai priežasčių, kad nesikreiptų, o lauktų, kol prasižengėlė pati susitvarkys.

- Arūnas Brazauskas