Latvijos testas: ar išmoksime pamoką?

 Kad vasario 18-ąją Latvijoje vykusiame referendume pavyks pritarti Konstitucijos pataisoms rusų kalbą padaryti antrąja valstybine kalba, nesitikėjo nė šio plebiscito organizatoriai. Ir iš tiesų, daugiau kaip 75 proc. Latvijos rinkėjų šiam sumanymui pasakė „ne“.

Latviai džiaugiasi, tačiau nenusimena ir rusakalbiai, kurių yra beveik trečdalis šalies gyventojų, nei Rusija, kuri anksčiau teigė, kad šis referendumas – Latvijos vidaus reikalas, tačiau dabar Maskva savo užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpomis vėl priekaištauja Rygai dėl rusakalbių diskriminacijos.

Iš pradžių referendumo iniciatoriai – parlamentinė partija „Santarvės centras“ ir visuomeninė organizacija rusakalbių Latvijos gyventojų draugija „Gimtoji kalba“ („Dzimta valoda“) – nepaprastai nudžiugo, kai pavyko surinkti kur kas didesnį skaičių parašų negu reikalaujama pagal referendumų įstatymą – net 183 046 (užteko 153 379). Tačiau paskui optimizmas krito, paskaičiavus, kad iš trečdalį visų gyventojų sudarančių rusakalbių 320 tūkst. negali balsuoti, nes, apsigyvenę šalyje SSRS valdymo laikais, neturi Latvijos pilietybės. Šiai tautinei mažumai reikėjo surinkti 771 350 balsų, kad įstatymas formaliai būtų pateiktas Saeimai (Latvijos parlamentui) Konstitucijos pataisoms parengti. Iš likusių apie 23 proc. prie urnų atėjusių rusakalbių ir kitų rinkėjų, tikėtina, už šias pataisas balsavo apie 15 proentus. Daug biuletenių, kaip buvo pranešta pirmadienį įvykusioje spaudos konferencijoje, arba buvo sugadinta, arba rinkėjai tiesiog ignoravo referendumą.

Kitaip sakant, iš šios piktdžiugiškos iniciatyvos išėjo didelis šnipštas, nors balsavimo iniciatoriai dedasi, kad jų pastangos nenuėjo veltui.

Latvijai tai buvo svarbus testas pasitikrinti, kokios būklės yra 1990 m. iškovota nepriklausomybė. Jos išbandymų būta nemažai, o vienas didžiausių – imigrantų atžvilgiu gana griežtas pilietybės įstatymas, kuris smarkiai supykdė Rygą ir Maskvą. Ši, turinti nemažą diplomatinį svorį Europos ir pasaulio organizacijose, nuolat skundė Latviją žmogaus teisių institucijoms, bet Latvija sugebėjo apsiginti. Mat tiems, kas atvyko į Latviją po 1940 m., ir jų vaikams bei anūkams yra sudarytos sąlygos išlaikyti latvių kalbos ir istorijos egzaminą ir taip įgyti pilietybę. Tai yra savotiškas lojalumo patikrinimas, su kuriuo sutinka ir daugelis rusakalbių. Bet tie, kurie yra inspiruoti Maskvos, kalba, kad tai diskriminuoja tautines mažumas ir pažeidžia elementarias žmogaus teises bei laisves. Tai kaitino Rusijos ir Latvijos santykius, nors oficialus jų statusas smarkiai neblogėjo.

Meškos paslaugą referendumo organizatoriams padarė nepamatuota jų retorika referendumo išvakarėse. Antai vienas iš draugijos „Gimtoji kalba“ vadovų V. Lindermanas pareiškė, kad sovietinė Latvijos okupacija nebuvo nusikaltimas. „Aš kategoriškai neigiu kažkokią okupaciją, nes nenoriu paklusti valstybinės ideologijos savivalei. Tai, kas atsitiko 1940 metais, – viso labo tik geopolitinis sprendimas, tačiau tai – joks nusikaltimas“, – kalbėjo jis balsavimo išvakarėse. Abejotina, ar tokie pareiškimai latvius galėjo nuteikti balsuoti už pataisas.

- Česlovas Iškauskas

Geopolitika