Lietuvos vardas dar jai nedirba

Pirmąjį šių metų ketvirtį tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas Lietuvoje sudarė 1,2 mlrd. Lt ir, palyginti su tuo pačiu 2011 m. ketvirčiu, išaugo daugiau kaip dvigubai. Mūsų šalyje vienam gyventojui teko 13 442 Lt sukauptų TUI, Latvijoje – 15 797 Lt, o Estijoje – 34 431 Lt.

Visos vyriausybės Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atkūrimo TUI atžvilgiu buvo vienodos – deklaravo siekiančios, kad kuo daugiau užsienio kapitalo „dirbtų“ Lietuvoje ir keltų mūsų šalies ekonomiką. Tiesa, realūs darbai dažnokai prieštaraudavo minėtiems lozungams – tuo pat metu buvo kuriami žemės sklypų įsigijimo, teritorijų planavimo, verslo steigimo, darbo rinkos reguliavimo, mokesčių politikos teisės aktai, kurie ne skatino, o baidė TUI.

Dvidešimtmetę TUI sklaidos Lietuvoje istoriją galima sąlygiškai suskirstyti į keletą laikotarpių: laukinės rinkos ir valstybės turto privatizavimo (1992-1999 m.); persiorientavimo į „plyno lauko“ investicijas (2000-2004 m.); Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (2004-2008 m.), globalinės finansų ir euro zonos skolų krizės (2009-2012 m.). Pažymėtina, kad pagal TUI dydį vienam gyventojui smarkiai atsilikome nuo Estijos jau pirmajame etape ir vėliau, nepaisant visų pastangų, mums jau nebepavyko prie jos priartėti. Viena vertus, TUI pristabdė pasirinktas čekinės privatizacijos ir „liaudinio kapitalizmo“ kelias, sutrupinęs nuosavybę į smulkiausiais daleles, antra vertus, palyginti su Estija, Lietuva, įgyvendindama esmines ūkio reformas (kainų, pinigų sistemos, bankų, viešųjų finansų ir mokesčių), vėlavo bent 2-3 metais.

TUI kažkuo primena turizmą – pirmeiviai susipažįsta su šalimi, jos specifinėmis sąlygomis ir patrauklumu, o vėliau – plečia savo verslą ir kviečia partnerius, t.y. patraukus siūlo galą galima išvynioti didžiulį kamuolį. Estija puikiai išnaudojo šį TUI bruožą, kurdama inovatyviausios ir toliausiai pažengusios Vidurio ir Rytų Europos šalies įvaizdį. Kitaip tariant, pirmaisiais suvereniteto atgavimo metais Estija dirbo savo vardui, o vėliau jau vardas dirbo jai.

Žinoma, tarptautinė TUI pasiūla nėra kažkoks pastovus dydis, nepriklausomas nuo globalinių ekonominių ir finansinių aplinkybių. Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais, spaudžiamos objektyvių priežasčių, daugelis užsienio bendrovių buvo priverstos konsoliduoti finansus ir atsisakyti ambicingų plėtros planų. Tai atsiliepė pirmiausia Vidurio ir Rytų Europos regionui, kuris skausmingai sureagavo į euro zonos skolų ligos simptomus.

Šiame kontekste reikėtų vertinti ir A. Kubiliaus vyriausybės pastangas atkreipti užsienio investuotojų dėmesį į mūsų šalį. Gyvenimas privertė šią vyriausybę daugiau rūpintis potencialių Lietuvos euroobligacijų pirkėjų, o ne tiesioginių investuotojų paieška, tačiau nedera teigti, kad čia nieko nebuvo padaryta. Ypač kadencijos viduryje premjeras ir ūkio ministras aktyviai rengė tikslinius vizitus į garsių užsienio kompanijų būstines ir tai davė tam tikrų rezultatų – šalyje pasirodė Barclays, Western Union, IBM tyrimų centras ir pan. Taip, teisūs yra tvirtinantieji, kad šios investicijos yra veikiau kokybė, o ne kiekybė, t.y. šimtai milijonų litų, tačiau čia vertėtų prisiminti minėtąjį „siūlo galo“ efektą.

- Gitanas Nausėda