Nepikto pikniko pikas (2)

 Kaip sakoma, štai ir vėl vasara atėjo. O kartu su ja – ir išvykos į gamtą su gera kompanija. Tam, ką žmonija jau seniai vadina „pikniku“.

Juoba kad piknikas yra turbūt seniausia išlikusi padorių žmonių valgymo tradicija. Iš esmės tai yra seno viduramžiškos medžioklės dalyvių įpročio užkąsti gryname ore tąsa. Ir nors pikniko išradėjų garbę bando pasisavinti kelios nacijos, tačiau greičiausiai dėl jo atsiradimo kalti yra prancūzai ir anglai.

Pats pavadinimas „piknikas“ gimė neabejotinai Prancūzijoje XVII amžiaus pabaigoje nuo veiksmažodžio „piquer“ („kapoti snapu“) ir daiktavardžio „nique“ („smulkmena“). „Piknikais“ („pique-nique“) tame amžiuje vadindavo žmones, kurie į restoranus atsinešdavo savo vyną, vėliau šis terminas evoliucionavo apibūdinant vaišes, į kurias kiekvienas dalyvis atsinešdavo savo maistą. O XVIII amžiuje prancūzai piknikais pradėjo vadinti neilgus pasivaikščiojimus parku arba pasiplaukiojimą valtele su lengvais užkandžiais ir vynu. Vis dėlto piknikus išpopuliarinio anglų dendžiai, pirmieji suvokę, kad toks pasiplaukiojimas ar pasisedėjimas gryname ore – „al fresco“ ar „en plein air“, kaip tai buvo sakoma itališka bei prancūziškai maniera – gali teikti neįtikėtinai daug nuostabių įspūdžių. Geras apetitas, puiki kompanija, teisingas valgis ir gėrimai galėjo paversti eilinę dieną kupinu malonumu įvykiu – idealiai gražioje aplinkoje parke, prie ežero arba bet kur su įdomiu vaizdu. Besišnekučiuojant, žaidžiant kortomis ar sviediniu – svarbiausia, kad visiems dalyviams būtų smagu. Tiesa, XVIII amžiuje Anglijoje įsitvirtino nerašyta, bet pati svarbiausia taisyklė – kiekvienas pikniko dalyvis atneša savo proviantą (kuris turi būti vartojamas tokiame pat pavidale gryname ore).

Triukšmingi dendiški pasisedėjimai gryname ore netruko išpopuliarėti visame pasaulyje ir pavirsti tarptautine tradicija. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1798 metais visi miestų parkai buvo atidaryti liaudžiai, ir liaudis pamėgo juose lankytis. Visa šeima, porelėmis, bažnyčios parapijonių grupėmis – visiems užteko vietos, visiems buvo ką veikti. Anglijoje išvyka į gamtą pavirto ne ką mažesne tradicija nei penktos valandos arbatėlė – su pintais lagaminais indams ir stalo įrankiams, languotais pledais, pintinėmis valgiams ir privalomomis dešrelėmis ant iešmelių, sendvičais bei limonadu. Prancūzijoje piknikai buvo dar romantiškesni – ant žemės buvo tiesiamos snego baltumo lininės ar šilkinės staltiesės, ant jų stovėjo Limožo porceliano indai ir puikavosi Bordo vynai. Rusijoje piknikais mėgavosi ne tik caro šeima, bet ir pirklių milijonierių šeimos, tuberkuliozinė inteligentija ir netgi proletariatas. Piknikų vaizdai tapo įkvėpimu daugeliui XIX amžiaus dailininkų, piknikų eiga, pramogos ir tardicijos – įkvėpimu rašytojoms, o dar vėliau – ir kinematografams.

- Giedrius Drukteinis

elegancija.eu