Pasaulio pabaiga: ar jūs jau matote Nibiru? (6)
(Puslapis 1 iš 2)

AFP/SCANPIX nuotr.
2012-05-05 19:16
Jei dar nepamiršote, šiais metais „pasibaigia“ majų kalendorius, ir mūsų visų laukia didelė ir baisi apokalipsė. Viena iš populiariausių priežasčių, kodėl mus ištiks katastrofa – tai planeta Nibiru, kurie susidurs su Žeme. Kai kada ja painioja su Planeta X.
NASA jau iki gyvo kaulo nusibodo, jog ufologai, panikuotojai, troliai, „karštienų“ gerbėjai ir paprasti el. šiukšlių siuntinėtojai (spammers) remiasi šios JAV agentūros mokslininkais, o pati NASA visai neseniai išplatino pranešimą, jog nė vienas iš vardijamų realių dangaus kūnų artimiausiu metu mūsų planetos nesunaikins. Tokių mistinių Nibiru apskritai, trumpai ir aiškiai tariant, neegzistuoja.
Beprotybė prasidėjo, kai 1976 metais pasirodė Zecharia Sitchin knyga „Dvyliktoji planeta“, kurioje buvo pateiktas savas šumerų metraščių vertimo variantas, kuriame neva užsimenama apie planetą Nibiru, kuri priartėja prie Saulės kas 3600 metų. Po kelerių metų pranašu pasiskelbusi Nancy Lieder paskelbė apie kontaktą su ateiviais, kurie įspėjo ją, jog planeta susidurs su Žeme 2003 metais. Kai to neįvyko, apokalipsės datą perkėlė į 2012 metus – majų kalendoriaus pabaigą.
Vėliau, jau 2010 metais, astronomai atrado Jelenino kometą (C/2010 X1), ir po kurio laiko ufologai paskelbė, jog tai ir yra ta pati „su pasaulio pabaiga siejama planeta“. Kometa, planeta – koks skirtumas! Tačiau vietoj to, jog objektas susidurtų su Žeme, jis per daug priartėjo prie Saulės ir suskilo į keletą fragmentų.
Tačiau ateivių medžiotojai nepasidavė. Kažkas iš jų atkapstė 1984 metų Astrophysical Journal Letters žurnale straipsnį, kuriame buvo aptarinėjami keletas infraraudonųjų spindulių šaltinių, neturinčių analogų. Panašūs darbai gana plačiai paplitę astronomijoje, kadangi jie sulaukia daug dėmesio ir intensyviai sekami. Vėliau pasirodydavo, jog tai dažniausiai būdavo tolimos galaktikos. Ir jokių planetų.
Pats faktas, jog planeta su tokia ekscentrine orbita gali egzistuoti, kelia labai daug abejonių, kadangi pastaroji galėtų destabilizuoti Saulės sistemą ir gautų atsakomąjį smūgį iš kitų planetų, o to pastebėti būtų neįmanoma.
Pats paprasčiausias, kurį būtų galima patikrinti, yra tas faktas, jog tokio dydžio kaip planeta objektas, ketinantis priartėti prie Žemės 2012 m., būtų jau seniai matomas plika akimi. Nesudėtingi skaičiavimai parodo, jog balandžio mėnesį jis būtų ryškesnis už silpnai šviečiančias žvaigždes, matomas mieste, o beveik toks pat ryškus, kaip Marsas savo tamsiausioje fazėje.





























