Praėjus ketveriems metams nuo Rusijos ir Gruzijos karo (2)

Prieš ketverius metus, 2008 m. rugpjūčio 8-ąją, kai visas pasaulis stebėjo Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, Rusijos ginkluotosios pajėgos įžengė į Gruziją. Tiesa, kelios valandos prieš tai Gruzija, norėdama prisijungti de facto atskilusią savo teritoriją, artilerijos salvėmis atakavo Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį. Taip prasidėjo vienas beprasmiškiausių pastarojo meto karų. Po jo Gruzija neteko penktadalio savo teritorijos bei galimybės artimiausiu metu prisijungti prie euroatlantinių struktūrų. Jokių pergalių iš šio konflikto nepešė ir Vakarai, apatiškai stebėję karinių įvykių plėtrą. Tiesa, Rusija, laikytina formalia šio karo nugalėtoja, gavo pagrindą didinti savo įtaką separatistiniuose Abchazijos bei Pietų Osetijos regionuose, tačiau įgijo ir porą naujų išlaikytinių, nepigiai kainuojančių jos mokesčių mokėtojams. Kitaip sakant, prieš ketverius metus vykęs penkių dienų karas nė vienai suinteresuotajai pusei nedavė didelės naudos. Tai buvo konfliktas, kurį, atrodo, dauguma tarptautinės politikos dalyvių šiandien net norėtų pamiršti.

Žinoma, to, kas įvyko, ir dėl ko tai įvyko, nepakeisi. Remiantis įvairiais žiniasklaidoje pasirodžiusiais pranešimais (vieni iš šiuo metu aktualiausių – rugpjūtį internete patalpintas tendencingos dokumentikos filmas „Prarastoji diena“ ir jį sekę Vladimiro Putino bei kitų Rusijos aukšto rango pareigūnų komentarai), Kremlius 2008 m. karui su Gruzija rengėsi ilgai ir nuosekliai. Nuolat provokuodama Gruziją karui Rusija siekė įvairių tikslų: nušalinti provakarietišką prezidentą Michailą Saakašvilį, parodyti Vakarams, Gruzijai ir kitoms posovietinėms respublikoms, kad jų siekį jungtis prie euroatlantinių struktūrų Kremlius yra pasiryžęs stabdyti visomis jam prieinamomis priemonėmis, įgyti papildomą karinį placdarmą prie pietvakarinių savo sienų, nutraukti naftos tiekimą naftotiekiu Baku–Tbilisis–Džeichanas, kuriuo kasdien, aplenkiant Rusiją ir jai pavaldžias teritorijas, į Europą atiteka po 1 mln. barelių naftos, ir t. t.

Šių ir kitų savo tikslų Rusijai pavyko pasiekti tik iš dalies. Nors po penkių dienų karo būta įvairių bandymų pašalinti iš pareigų Gruzijos prezidentą, šis tvirtai tebesėdi savo poste ir, atrodo, nėra linkęs atsisakyti savo euroatlantinių ambicijų. Antai šių metų rugpjūčio 8 d., lankydamasis keliose gyvenvietėse, kurios ribojasi su atsiskyrusia Pietų Osetija, M. Saakašvilis pažadėjo vietos gyventojams išvaryti iš Gruzijos žemių okupantus, įstoti į ES bei NATO. Naftotiekis, transportuojantis Kaspijos jūros naftą į Europą, tebeveikia, be to, ilgainiui gali įgyti vis didesnę strateginę reikšmę didinant Europos nepriklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių. Siekis atgrasyti Vakarus nuo posovietinės erdvės, kurią Rusija laiko savo įtakos sfera, davė net priešingą rezultatą: pavyzdžiui, iki šiol nė vienas ES ar NATO aukšto rango atstovų susitikimas neapseina be pareiškimų apie tarptautinės bendruomenės paramą Gruzijos teritoriniam vientisumui ir t. t.

- Aivaras Bagdonas

Geopolitika