Rusijos liberalų pseudo politika

 Politinis posovietinių Rusijos liberaliųjų demokratų radikalumas (nepainioti su V. Žirinovskio ultranacionalistais iš LDPR) pirmiausia yra nuožmaus neosovietinio antiliberalizmo rezultatas. Liberalias partijas, politikus, liberalią bendruomenę ir judėjimus ypač persekioti pradėta po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią. Darydamos tai, įvairios antivakarietiškos grupuotės Rusijos valstybės aparate naudoja ir įmantrias politines technologijas ir gerai organizuotas informacines šmeižto kampanijas, ir šiurkščias administracines represijas. Visose srityse (ar tai būtų partinė politika, ar intelektualų ir akademinis pasaulis, ar žurnalistika) provakarietiškų aktyvistų, publicistų ir mokslininkų veikla yra aktyviai ir efektyviai ribojama, siekiant užkirsti kelią jų organizuotai politinei konsolidacijai ir kontaktui su visuomene.

Kita vertus, sąlyginis socialinis Rusijos liberalizmo nereikšmingumas yra susijęs su pačiais posovietiniais liberalų lyderiais (ką jau kalbėti apie ilgametę kultūrinę rusiškos inteligentijos patologiją). Vėlyvosios caristinės konstitucinės demokratijos idealistus primenantys posovietiniai Rusijos liberalai vis dar neišmoko tinkamai dalyvauti politiniame procese. Didelė dalis rusiško liberaliojo judėjimo aktyvistų vadina save politikais, bet psichologiškai yra užstrigę intelektualiniame gyvenime ir pilietinėje visuomenėje. Užuot dalyvavę realioje partinėje posovietinės Rusijos konkurencijoje ir kūrę koalicijas, jie mieliau lieka politiniais moralistais, stovinčiais aukščiau visko humanistais, užimtais pilietiniais aktyvistais ir išmintingais teoretikais. Kad galėtų tapti efektyviais politinio, o ne intelektualinio ar pilietinio proceso dalyviais, Rusijos liberalai privalo sukurti kovos dėl valdžios strategiją ir taktiką. Jiems reikia atsikratyti Javlinskio sindromo, tai yra nesielgti taip, kaip paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje elgėsi žinomas demokratinis politikas Grigorijus Javlinskis: nesudarė svarbesnių politinių sąjungų ir neprisiėmė realios valdymo atsakomybės.

Nėra jokios abejonės, kad dauguma Rusijos liberalų yra susipažinę su vakarietiškų visuomenių gyvenimo būdu eruditai. Kitaip tariant, jie supranta, kad realus šiuolaikinis demokratinės politikos procesas numato sudėtingus aljansus, sunkius kompromisus ir šlykštų oportunizmą, siekiant gauti valdžią pliuralistinės aplinkos sąlygomis. Tačiau suprasdami, kad Vakaruose yra taip, Rusijos „zapadnikai“ vis tiek žiūri į savo praktinę politiką kaip į egzistencinį ir/ar altruistinį reikalą, kurio kokybę lemia nuoseklus jų kasdienio elgesio ir viešosios pozicijos principingumas. Iš pirmo žvilgsnio tai simpatiškas požiūris, už kurį posovietinį Rusijos liberalizmą galima labiau pagirti nei kritikuoti. Antra vertus, taip besielgiančius Rusijos liberalus galima pavadinti pseudo, o ne realiais politikais. Taigi, jų socialinis nereikšmingumas iš dalies yra jų pačių pasirinkimo ar net nesąmoningo sprendimo rezultatas. Moralinis liberalų maksimalizmas, perdėtas išdidumas ir nuolatinis nenoras kovoti kartais primena sektantizmą. Tai yra apolitinis (gal net kraštutinai antipolitinis) elgesys.

- Andreas Umlandas

Geopolitika