Socialinio tinklo viduje, arba „Facebook“ darbuotojos Nr. 51 išpažintis
(Puslapis 1 iš 3)
REUTERS/SCANPIX nuotr.
2012-07-26 17:50
Paskutinėje Katherine Losse verslo kelionėje, kai ji dar dirbo „Facebook“ 2010-aisiais, ji ir kompanijos vadovas Markas Zuckerbergas ilsėjosi Brazilijoje. Jiems bežiūrint į San Paulo dangų, jis atsisuko į Katherine ir tarė: „Vieną dieną mes parašysime knygą apie „Facebook“.
Tačiau vietoje to K. Losse, dar žinoma kaip „Facebook“ darbuotoja Nr. 51, po pusmečio pardavė savo turėtas kompanijos akcijas ir išvyko iš Palo Alto. Aptekusi pinigais ji persikėlė į Teksasą ir pusantrų metų rašė knygą apie laiką, praleistą su M. Zuckerbergu bei „berniukus karalius“ iš Silicio slėnio.
K. Losse pasisiūlė dirbti kompanijoje 2005-aisiais, paspaudusi „Mes ieškome“ nuorodą „Facebook“ tinklalapyje ir atrado save įstrigusią prie nešiojamojo kompiuterio, atstovaujančią socialinį tinklą kaip viena pirmųjų klientų aptarnavimo specialisčių. Jei kažkas patalpindavo netinkamas nuotraukas, K. Losse jas išimdavo. Jei pasiskųsdavo dėl privatumo nustaytmų, ji atsiųsdavo laišką su nuraminimu, o tada tyliai peržiūrėdavo jų žinutes.
„Mes netgi turėjome vidinį įrankį, kurį atitinkamai vadindavome – „Facebook persekiotojas“, - pasakoja ji savo naujojoje knygoje „Berniukai karaliai“ (Ang. The Boy Kings).
Tačiau K. Losse stebėjo ne tik augančią vartotojų bazę savo kompiuterio ekrane. Ji taip pat matė savo kolegas ir kintančią korporatyvinę kultūrą, bei visa tai aprašė knygoje, kuri leidžia pažvelgti į „Facebook“ kompanijos vidų, kai ji augo nuo mažytės įmonės, kurios darbuotojai nuomojosi slidinėjimo namelius ir kartu miegojo gultuose, iki bendrovės, kuri užimdavo kelis aukštus penkių žvaigždučių viešbučiuose ir keliaudavo su samdoma apsauga.
„Forbes“ pakalbino K. Losse pirmiausia klausdamas, ar ji gailisi parašiusi knygą be buvusio vadovo palaiminimo? Tačiau ji atsakė M. Zuckerbergo pamėgtais žodžiais: „Neklausk leidimo, bet prašyk atleidimo.“ Pateikiame K. Losse interviu publikuotą minėtame portale.
Knygoje daug rašote apie maisto tiekimą „Facebook“ biure, tačiau koks jūsų nuomone buvo geriausias įmonės, turinčios daug pinigų, darbuotojams suteikiamas dalykas?
Iš tiesų vyravo toks požiūris, kad kol išlaidos sugebėjo mūsų gyvenimus arba darbą padaryti labiau efektyvius, jos buvo to vertos. Taigi tokie dalykai kaip skrydžiai verslo klase ar kelionės į Europą daryti vertimų buvo ne prabanga, bet dalykai, kurie turėjo aiškų tikslą ir naudą. Buvo šaunu, nes galėjai patirtį nuotykių ir atlikti kompanijai svarbią užduotį. Manau, tai buvo turbūt šauniausias aspektas dirbant kompanijoje, turinčioje tiek pinigų. Taip pat būdavo visai smagu gauti į biurą prabangaus sūrio.
Kai pradėjote dirbti „Facebook“, didžiausią susirūpinimą turbūt kėlė tai, kad neturėjote jokios patirties, susijusios su kompiuterių technika. Kaip jautėtės?
