Sovietinės fermos: griauti ar kurti (3)

Besiverčiančiųjų gyvulininkyste Lietuvoje per dvidešimtmetį sumažėjo triskart, dalis buvusių fermų šiandien virtę griuvėsiais, kitos – apleistos ir tuščios. Šį yrantį sovietinį paveldą ūkininkai norėtų naudoti savo reikmėms, tačiau koją kiša dingę savininkai ir biurokratija.

Žlugus sovietmečiu kurtiems kolūkiams jų turtas buvo išdalytas žmonėms už pajus. Šitaip gabalėliais buvo padalytos ir fermos. Dalis jų šiandien priklauso vienam savininkui, dalis vis dar turi dešimtis savininkų, kuriuos, sako šalies savivaldybės, neretai rasti sunku arba visai neįmanoma.

Griauti svetimo negali

„Kone kiekviename kaime yra tokių vaiduoklių, – sakė Rokiškio savivaldybės Kamajų seniūnijos seniūnas Vytautas Vilys. – Jų savininkai nuosavybės teisę gavo pagal pajus, o savivaldybė net tada, kai likę tik griuvėsiai, negali griauti svetimo turto.“

Savininkai, kurių dažnai neįmanoma rasti, yra viena priežasčių, kodėl kone visuose šalies rajonuose stūkso griuvėsiai. „Savivaldybės turi tokią teisę, paskelbiame griuvėsių šeimininkų paiešką laikraščiuose, – aiškino procedūrą V. Vilys. – Jeigu atsiliepia, liepiame sutvarkyti, jeigu nerandame, pastatas paskelbiamas bešeimininkiu ir savivaldybė gali jį nusavinti, o vėliau – nugriauti.“

Anot seniūno, bausti griūvančių fermų šeimininkus sudėtinga, mat, rodos, nemažą objektą valdantys žmonės dažniausiai itin neturtingi: „Jų turimų fermų niekam nereikia, o panaudoti patys taip pat neišgali.“

Reikia finansavimo

Buvusių fermų griuvėsius griauti kainuoja. Savivaldybės tarsi sutarusios kartoja, kad jeigu būtų skiriamas didesnis finansavimas, apleistų fermų būtų gerokai mažiau. Savininkų ieškoti reikia mažiausiai išlaidų, tačiau daug kainuoja pastatus inventorizuoti, dokumentus tvarkyti, projektą pastato griovimui parengti ir t. t. „Šiandien išgalime griauti tik avarinius pastatus“, – pasakojo Kėdainių rajono meras Rimantas Diliūnas.

Kėdainių rajoną R. Diliūnas vadina žemės ūkio rajonu. Anot jo, senos žemės ūkio plėtros tradicijos lėmė, kad žlugus kolūkiams čia liko ne vienas stiprus ūkis. „Šiandien turime veikiančias 24 žemės ūkio bendroves, turime puikių ūkininkų, fermų, kuriose pilna gyvulių“, – savo valdomą rajoną gyrė meras.

Laisva – tik po fermomis

Apleistų ir nedirbamų fermų čia nedaug. „Kai kuriomis vienas kuris nors iš savininkų naudojasi, dalis jau nugriauta, tačiau dalis griuvėsių tebestovi. „Bet žemės pas mus laisvos nėra. Net jeigu ir ferma stovi, žemė laisva tik po ja – aplink iki langų suarta“, – sakė meras.

Anot jo, viena priežasčių, kad Lietuvoje tiek daug apleistų fermų, – aktyviai propaguojama augalininkystė. Nuo 1990 metų iki šių dienų gyvulininkystės ūkių Lietuvoje sumažėjo kone triskart, o pastaruosius penkerius metus Europos Sąjunga aktyviai skatina augalininkystę.

„Pagaliau tam, kad reikėtų fermų, reikia laikyti didelę bandą“, – kalbėjo R. Diliūnas. Kėdainių rajono mero nuomone, norint atgaivinti senąsias fermas reikia ir daugybės investicijų, daug ką rekonstruoti, modernizuoti.

Bijo jungtis į kooperatyvus

Pasak Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Kooperacijos ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigas laikinai einančio Gyčio Viršilo, kalbant, kodėl Lietuvoje tiek daug apleistų sovietinių fermų, reikėtų minėti ir kintančią demografinę padėtį, migraciją iš kaimo į priemiesčius ir miestus, emigraciją. „Be to, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje ūkininkų amžiaus vidurkis sparčiai didėja, ūkininkai sensta“, – teigė jis.

Tačiau vardydamas priežastis, dėl kurių senosios fermos gali būti nepopuliarios tarp ūkininkų, G. Viršilas minėjo ir tai, kad pastatai – itin seni ir neatitinka šiandieninių reikalavimų tokio tipo objektams. „Nuo 1990 metų aplinkosaugos reikalavimai vis griežtėjo, o sovietinės fermos buvo statytos paisant visai kitokių taršos normų“, – sakė specialistas.

Anot jo, dalis dabartinių fermų savininkų galbūt ir galėtų steigti žemės ūkio bendroves bei kurti ūkį kartu, tačiau prisimindami sovietinių kolūkių pavyzdžius šiandien lietuviai baidosi tokios veiklos formos. „Lietuvoje šiandien yra registruotų daugiau nei 400 kooperatyvų, tačiau didelė dalis jų paprasčiausiai neišregistruoti, nustoję veikti, – aiškino pašnekovas. – Natūralu, kad žmonės nepasitiki. Be to, jeigu kooperatyvo savininkai tarpusavyje nesutaria, sunkumų kyla ir parduodant jiems priklausantį turtą, tad net norintieji panaudoti seną fermą to padaryti negali.“

- Dina Sergijenko