Stotis, Kubilius, lagaminas…
Ramūno Vaitkaus pieš.
2012-07-31 07:03
Šios Vyriausybės kadencija eina į pabaigą. Padaryti darbai telpa ant kelių popieriaus lapų. Neįgyvendinti pažadai irgi. Tam tinkama laikmena – kišenė, o ne lagaminas.
Kuris sąrašas ilgesnis? Šis klausimas neišvengiamai nuspalvins rinkimų batalijas. O juk liko dar keli mėnesiai – Vyriausybė turi galimybę kuo nors apstulbinti.
Dauguma Lietuvos žmonių tikrai nustebtų, jeigu Vyriausybė iki referendumo dėl naujos branduolinės jėgainės ateities sugebėtų pateikti pasitikėjimą keliantį energetikos plėtros modelį su visais reikiamais skaičiais: ūkio augimo tempais, energijos poreikiais, jos gamybos alternatyvomis, atsipirkimo prognoze, skolinimosi ir skolų grąžinimo grafiku.
Pateiktų taip, kaip iki šiol nedarydavo – kad būtų ir arkliui aišku, kaip mėgsta sakyti vienas Lietuvos politikos patriarchas.
Nesitikėdami stebuklų pasižvalgykime į nepaliestus dirvonus, kuriuos ši Vyriausybė paliks tiems, kurie ją pakeis.
Vadinamasis biurokratijos saulėlydis buvo viena iš Andriaus Kubiliaus ideologinių aistrų. Pernai pasirodė Vitalio Nakrošio ir Žilvino Martinaičio sudaryta knyga (anglų k.), skirta Lietuvos viešojo sektoriaus agentūroms ir įstaigoms. Autoriai, remdamiesi Saulėlydžio komisija, nurodo, kad bendras centrinio lygmens įstaigų skaičius sumažėjo nuo 1 190 2008 metais iki 1 061 2010-aisiais. Tai sudaro apiе 11 proc. ir, tyrinėtojų nuomone, nėra daug.
Knygoje vardijama, kas sudarė tą 1 061 įstaigą, veikusią 2010 metais. Tai 14 ministerijų, 98 įstaigos prie ministerijų, 14 Vyriausybės įstaigų ir jai atskaitingų organizacijų, 607 biudžetinės įstaigos, 168 viešosios įstaigos, 100 valstybės įmonių ir 60 akcinių bendrovių.
Palyginkime – 2010 metais Estijoje centrinio lygmens organizacijų buvo du tris kartus mažiau: 11 ministerijų ir 51 Vyriausybės institucija (įskaitant 15 apskričių administracijų), 150 valstybės agentūrų, 21 viešoji įstaiga ir 66 fondai (iš viso 299 centrinio valdymo lygmens organizacijos be valstybės įmonių).
Komentuodamas minėtus skaičius V. Nakrošis pateikia tokį vertinimą: didelę administracinę naštą sudaro tai, kad verslą Lietuvoje kontroliuoja apie 150 skirtingų įstaigų. Anot jo, institucinei sandarai trūksta skaidrumo, nes panašias funkcijas vykdančios įstaigos turi kitokį teisinį statusą, įstaigų pavadinimai nerodo jų paskirties. Todėl politikai, suinteresuotos grupės ir piliečiai dažnai nesupranta skirtingų įstaigų veiklos paskirties.
Saulėlydis – tas atvejis, kai A. Kubiliui nepavyko „užgesinti“ daugelio abejotino reikalingumo įstaigų. Bet gal jam pavyko daug „uždegti“?
Bedame pirštu į Vyriausybės programą. 2009 metais patvirtintose programos įgyvendinimo priemonėse yra toks punktas: ,,<...> stiprinsime visų lygių socialinį ir ekonominį dialogą tarp darbuotojų, darbdavių ir visuomenės <...> Siekdami to tikslo reformuosime Trišalę tarybą, įtraukdami į jos veiklą nevyriausybines organizacijas ir paversdami ją Ekonominių ir socialinių reikalų taryba, kuri galėtų parengti Nacionalinį susitarimą dėl šalies ekonomikos modernizavimo“.Punktelis atrodo reikalaujantis mažai sąnaudų, bet jo pozityvios pasekmės gali būti labai didelės. Ir kurgi ta Ekonominių ir socialinių reikalų taryba? Kada ji bus įsteigta? Per rugpjūtį ir rugsėjį? Laukiam, laukiam...
- Redakcijos skiltis
